Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Praeitis

Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas jau Abiejų Tautų Respublikos laikais pasižymėjo kaip apsišvietusi bendruomenė. Bazilijonai mokėsi ir dėstė Vilniaus popiežiškoje kunigų seminarijoje, vadintoje Alumnatu (dabar Universiteto g. 4) (il. 1). Iki 1773 m. šiai švietimo įstaigai vadovavo jėzuitai, vėliau – bazilijonai. XVIII a. pabaigoje seminarijos rektoriumi ir teologijos profesoriumi buvo Vilniaus bazilijonas Paschazas Lešynskis, dėstė profesoriai taip pat bazilijonai Ambraziejus Kiriatas (teologija), Naukratijus Zanevičius (teologija), Marcijonas Stepanovičius (filosofija)¹LVIA, f. 515, ap. 15, b. 5, l. 60.. 1794 m. 18 iš 46 Švč. Trejybės vienuolyne gyvenusių vienuolių buvo šios seminarijos filosofijos ir teologijos studentai²ÖNB Wien, SN 3849; LVIA, f. 515, ap. 15, b. 64, l. 60.. 1798 m. seminarija dėl lėšų stokos (Napoleonui Bonapartui užėmus Popiežiaus sritį dab. Italijoje) buvo uždaryta. Nuo XVIII a. pradžios nemažai bazilijonų taip pat studijavo Vilniaus universitete³Daugiau žr. Ina Kažuro, „Bazilijonų vienuolijos ryšiai su Vilniaus universitetu“, Lietuvos istorijos studijos, 2018, t. 42, p. 29–47. (il. 2, 3).

Pirmaisiais Rusijos imperijos valdymo dešimtmečiais vienuolynas ir toliau kruopščiai rūpinosi savo bendruomenės švietimu ir išsilavinimu. Uždarius Vilniaus popiežiškąją kunigų seminariją atsirado nauja palanki terpė bazilijonų švietimui: imperijos administracijos kuriama švietimo sistema rėmėsi ir vienuolynų, kaip jau esamų švietimo židinių, potencialu. Dar 1796 m., generalgubernatoriui Nikolajui Repninui (daug prisidėjusiam likviduojant ATR) įsteigus Lietuvos edukacinę komisiją ir pasitelkiant vyskupų kapitulų įtaką, buvo apribotas Vilniaus universiteto pasaulietiškas pobūdis, tuo pat metu nemažai pasaulietinių mokyklų buvo perduota bažnytinėms institucijoms⁴Daniel Beauvois, Wilno – polska stolica kulturalna zaboru rosyjskiego 1803–1832, Wrocław: Uniwersytet Wrocławski, 2012, p. 28.. Nuo 1803–1804 m., kai Vilniaus universitetas tapo imperatoriškuoju universitetu ir buvo įsteigta universiteto kuruojama Vilniaus švietimo apygarda, į valstybinės švietimo sistemos mechanizmą imta įtraukinėti vienuolius. Vėl pradėjo veikti bazilijonų seminarija, tik dabar jau prie Vilniaus universiteto (il. 4).

Į Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyną paprastai patekdavo gabiausieji ir jau mokslų ragavusieji: iki įstojimo į Bazilijonų ordiną lankę pasaulietines pradines mokyklas, o vėliau, po įstojimo į ordiną, studijavę vienuolynų vidinėse dvasinėse mokyklose, kur pagal dabartinį supratimą įgydavo vidurinį išsilavinimą. Nemažai vienuolių čia buvo atvykę iš dabartinės Ukrainos teritorijos, prieš tai pasimokę Počiajevo vienuolyne ar Kremeneco bazilijonų mokykloje. Ten jie mokėsi kalbų (bažnytinės slavų, lenkų, lotynų), oratorystės, matematikos, geografijos, teologijos, bažnytinių statutų ir istorijos pradmenų.

1805 m. Paschazas Lešynskis rašė, kad Vilniaus vienuolynas palaiko Vilniaus universitete besimokantį bazilijonų jaunimą⁵LVIA, f. 634, ap. 3, b. 253, l. 12.. Universiteto studentai bazilijonai studijavo moralės ir dogmų teologiją, literatūrą (klasikinę ir to meto prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų), o nemaža dalis – ir fiziką bei matematiką. 1835–1841 m. duomenimis (1832 m. universitetas Rusijos imperatoriaus dekretu buvo uždarytas) 16 iš 26 šio vienuolyno vienuolių anksčiau buvo mokęsi universitete, o kai kurie įgiję ir mokslo laipsnius⁶LVIA, f. 1178, ap. 1, b. 91, l. 35–116..

1807 m. imperatoriaus Aleksandro I įsaku bazilijonai turėjo prisiimti mokytojų funkciją. Vyriausybė pripažino „bazilijonų dvasinę bendruomenę kaip švietėjišką korporaciją“ ir jos egzistavimą tokiomis sąlygomis: „Bazilijonų namai arba vienuolynai gali būti tik ten, kur yra mokyklos, kur bus emeritų namai arba jaunimas priimamas į noviciatą […], suteikiant jiems pradinį išsilavinimą ir administracinės valdžios naudai“; kaip visų bazilijonų mokslinio ugdymo vieta nurodytas Vilniaus vienuolynas⁷Marian Radwan, „Bazylianie w zaborze rosyjskim w latach 1795–1839“, Nasza Przeszłość, 2000, t. 93, p. 189.. Nuo tada joks vienuolis unitas negalėjo mokyti, jeigu nebuvo baigęs seminarijos prie Vilniaus universiteto arba Počiajeve ir neturėjo atitinkamo kvalifikaciją liudijančio dokumento. Greta to, vienuolių bažnytinė karjera tapo priklausoma nuo jų darbo švietimo sistemoje: tik išdirbus mažiausiai 15 metų mokykloje buvo leidžiama užimti bažnytines pareigas. Vienuoliams mokytojams ir ypač siekiantiems vadovaujančių pareigų Bazilijonų ordine rekomenduota įgyti daktaro laipsnį. Vienuolių mokytojų paskyrimas vienai ar kitai įstaigai buvo patikėtas dvasinei vadovybei, derinant su valstybinėmis mokyklomis, o vienuolyno švietimo fondą tvarkė bažnytinė valdžia, prižiūrint imperijos administracijai⁸Ibid., p. 190..

Universitete įgiję filosofijos arba teologijos magistro laipsnį ir išlaikę egzaminą dėstytojo pažymėjimui gauti bazilijonai galėdavo dirbti viešosios švietimo sistemos arba uždarose vienuolynų dvasinėse mokyklose. Apskričių mokyklose ir licėjuose jie, priklausomai nuo įgytų kompetencijų, mokė tikybos, moralės, kalbų ir kitų pasaulietinių dalykų. Po „tarnybos“ mokyklose (kuri konkrečiais atvejais galėdavo būti gana ilga ir įvairi) dalis vienuolių sugrįždavo į Vilniaus vienuolyną nuolat gyventi⁹LVIA, f. 1178, ap. 1, b. 91, l. 38, 48–50..

Norintys ar pakviesti tapti seminarijos (anksčiau popiežiškosios, vėliau prie Vilniaus universiteto) profesoriais bazilijonai prieš tai turėjo būti dėstę vidinėse vienuolynų mokyklose, mokydami jaunus vienuolius, kurie arba jau buvo mokęsi tokioje mokykloje, tačiau jų žinių lygis nebuvo tinkamas, arba rengėsi stoti į aukštąsias mokyklas¹⁰Pavyzdžiui, LVIA, f. 515, ap. 15, b. 5, l. 60v.. Vienuoliai mokytojai už darbą tokiose mokyklose gaudavo nedidelę kasmetinę papildomą priemoką – 7 rublius 50 kapeikų sidabru¹¹LVIA, f. 1178, ap. 1, b. 91, l. 36, 48–50..

Vidinės vienuolynų mokyklos buvo skirtos tik vienuoliams, į jas mokiniai pasauliečiai nebuvo priimami. Tačiau prie Vilniaus bazilijonų vienuolyno veikė bajorų konviktas (bendrabutis). Konvikte paprastai gyvendavo jaunuoliai iš nepasiturinčių bajorų šeimų, jie buvo nemokamai išlaikomi ir Vilniaus gimnazijoje nemokamai įgydavo išsilavinimą¹²ЦДІАЛ України, ф. 201, оп. 4б, спр. 127, арк. 7.. Pavyzdžiui, iš lėšų, gautų už Savanevskio namo nuomą, buvo maitinami ir aprengiami keturi konviktoriai (Savanevskis bazilijonams padovanojo dviejų aukštų mūrinį namą su sąlyga, kad už jį gautos lėšos bus skiriamos konvikto išlaikymui ir maldoms už fundatorių¹³Dar žr. НГАБ, ф. 136, воп. 1, адз. зах. 41257, л. 136зв–137.). 1805 m. Vilniaus švietimo apygardos inspektoriaus bazilijonų konvikto vizitacijos protokole įrašyta: „Pradinių mokslų, kurie yra dėstomi tame pačiame konvikte, egzamine konviktoriai tinkamai atsakydavo į jiems užduotus klausimus, rodydami savo lenkų, lotynų ir rusų kalbų žinias. Paskui vizitatorius aplankė jų patalpas ir įvertino jas kaip tinkamas bei tvarkingas.“¹⁴РГИА, ф. 567, оп. 2, д. 107, л. 19зв. 1805 m. konvikte buvo 16 jaunuolių. Be keturių vadinamųjų Savanevskio konviktorių, bazilijonai aprūpindavo dar nuo 10 iki 12 nepasiturinčių mokinių (atitinkamai 1819 ir 1805 m. duomenys)¹⁵Ibid., л. 20.. Panaši mokykla veikė ir Vilniaus moterų bazilijonių vienuolyne. 1805 m. joje mokėsi 8 merginos¹⁶Ibid., л. 11зв, 30зв. (↑).

Viskas pasikeitė sulig Vilniaus universiteto uždarymu (1832). Nuo tada bazilijonai nebeturėjo galimybės įgyti aukštojo išsilavinimo ir nebegalėjo mokyti valstybinėse mokyklose. Taip baigėsi ryškiausias visuomeninės ir švietėjiškos veiklos etapas Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyno istorijoje. Panaikinus Vilniaus švietimo apygardą bazilijonai prarado ne tik mokytojų statusą, bet iš esmės ir „mandatą“ egzistuoti – prasidėjo kitas bazilijonų vienuolyno istorijos, šį kartą jau jo uždarymo, etapas (↑).

Vadim Adadurov