Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Praeitis

Švč. Trejybės šventovė yra viena iš seniausių Vilniuje. Jos atsiradimas siejamas su stačiatikių šventųjų Antano, Jono ir Eustatijo kultu. Šie trys Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo dvariškiai 1347 m. buvo nukankinti už savo tikėjimą ir sakoma, kad būtent jų žūties vietoje apie 1374 m. buvo pastatyta pirmoji šventovė – medinė cerkvė¹Darius Baronas, Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija, Vilnius: Aidai, 2000, p. 93–94, 117–118. (↑) (↑). Vėliau prie šios cerkvės kūrėsi stačiatikių vyrų ir moterų vienuolynai, telkėsi pasauliečių brolijos²Auksė Kaladžinskaitė-Vičkienė, „XVI–XVIII a. Vilniaus amatininkų cechai ir jų altoriai“, Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis, 2004, t. 24, p. 91. – visa tai liudija išskirtinę jos reikšmę viduramžių Vilniuje.

Kitas šventovės raidos etapas susijęs su Lietuvos didžiojo etmono, kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio 1514 m. fundacija. Jo iniciatyva iškilo nauja mūrinė, gotikos bruožų turinti Švč. Trejybės cerkvė. Tai buvo kunigaikščio padėka Dievui už pergalę prieš maskvėnus Oršos mūšyje (1514) (il. 1, 2) (↑). XVI a. ši cerkvė tapo Vilniaus rusėnų kultūrinio ir religinio gyvenimo centru: prie jos veikė mokykla, špitolė, spaustuvė, o 1584 m. įsteigta ankstesnes pasauliečių brolijas sujungusi Švč. Trejybės brolija³Baronas Darius, „Stačiatikių Šv. Dvasios brolijos įsteigimas Vilniuje 1584–1633 m.“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2012, t. 36, p. 52..

Lemtinga šiai vietai buvo 1596 m. bažnytinė unija (↑). Po XVI–XVII a. sandūros religinių audrų (stačiatikių ir unitų konfliktų) šventovė atiteko unitams. 1617 m. ji tapo naujojo Bazilijonų ordino ir visos Unitų bažnyčios dvasiniu centru. Šis atsinaujinimas susijęs su būtent čia savo vienuolinį kelią pradėjusio šv. Juozapato Kuncevičiaus (↑) ir jo bendražygio Juozapo Benjamino Rutskio (↑) vardais.

XVII a. pirmoje pusėje prie šventovės buvo pristatytos kelios koplyčios su laidojimo kriptomis (il. 3). Polocko vaivadijos vaiskis Eustachijus Korsakas-Golubickis su žmona Sofija prieš 1622 m. fundavo Šv. Luko koplyčią (šiaurinėje šventovės pusėje) (il. 4). Prieš 1618 m. buvo pastatyta, o 1642 m. Vilniaus vaivados Jonušo Skumino-Tiškevičiaus perstatyta Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai koplyčia, dažnai vadinama tiesiog Skuminų koplyčia (il. 5). Greta jos Vilniaus žemės teismo raštininkas Jonas Kalenda 1628 m. pasistatė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčią su kripta⁴ Rūta Janonienė, „Architektūrinis ansamblis“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė. Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 212–213. (il. 6) (↑). XVII–XVIII a. šventovėje daugėjo šoninių altorių, kuriuos globojo prie šventovės veikusios unitų Švč. Trejybės, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir Šv. Anupro religinės brolijos⁵Senajai stačiatikių Švč. Trejybės brolijai persikėlus prie Vilniaus Šv. Dvasios cerkvės prie unitų Švč. Trejybės šventovės, 1608 m. metropolitas Ipatijus Pociejus įsteigė to paties pavadinimo unitų broliją. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo brolija prie cerkvės veikė nuo XVII a. vidurio. Įrašymai į Šv. Anupro broliją prasideda nuo 1716 m. (↑).

Per 1706 m. gaisrą buvo sunaikintas beveik visas šventovės interjeras, tačiau jau po keliolikos metų čia vėl stovėjo puošnūs mediniai altoriai. Kelis iš jų sukūrė Vilniaus stalių cecho meistras Frydrichas Kviečoras. 1785 m. šventovėje iš viso buvo 11 medinių altorių⁶Rūta Janonienė, op. cit., p. 214.. Vienas svarbiausių buvo Švč. Mergelės Marijos altorius su stebuklinga laikoma Dievo Motinos Odigitrijos ikona (il. 7). Į Švč. Trejybės šventovę ji pateko XVII a. pradžioje, o prieš tai laikyta Vilniaus Skaisčiausiosios Dievo Motinos sobore⁷Ikoną 1494 m. tekėdama už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro į Vilnių iš Maskvos atsivežė kunigaikštytė Elena.. Amžiaus pabaigoje Vilniaus burmistras Jurgis Pavlovičius fundavo puošnų altorių ikonai „eksponuoti“. Jis taip pat testamentu skyrė lėšų šio atvaizdo kultui skatinti⁸Rūta Janonienė, op. cit., p. 213.. Nuo XVII a. antros pusės tikinčiuosius turėjo masinti ir 1642 m. beatifikuoto Juozapato Kuncevičiaus altorius. Vilniaus burmistras Jonas Ogurcevičius 1687 m. testamentu skyrė dosnią paramą bazilijonams, įpareigodamas juos kas savaitę aukoti dvejas šv. Mišias prie Juozapato altoriaus⁹Ibid..

Tvarkant šventovę po 1706 m. gaisro kažkiek buvo pakeista ir jos išvaizda: galbūt būtent tada nuardyti kontraforsai, nutinkuotos išorinės sienos. Po 1761 m. pagal architekto Jono Kristupo Glaubico projektą buvo rekonstruotas galinis (rytinis) šventovės fasadas: perstatytas frontonas, jam suteikiant vėlyvojo baroko formas; paaukštinti šoniniai bokštai, ant jų užstatant naujas taip pat barokinių formų pakopas. Šis galinis fasadas iškilo virš aplink šventovę pristatytų ir ją užstojančių pastatų ir buvo geriausiai iš visų jos dalių matomas tiek nuo gatvės (dab. Didžioji ir Aušros Vartų gatvės), tiek iš pagrindinių oponentų stačiatikių Šv. Dvasios cerkvės „kiemo“. Taigi žvelgiant iš tokios perspektyvos jis atliko reprezentacinį vaidmenį ir tai reprezentacijai buvo pasirinktas barokas. Būtent tokia „manifestacija“ pasitikdavo unitų šventovė (il. 8, 9, 10).

Vėliau buvo atliktos dar didesnio masto rekonstrukcijos. Prieš 1792 m. buvo nugriautas senasis pagrindinis (vakarinis) fasadas ir šventovė prailginta vakarų kryptimi. Taip jos erdvė tapo labiau panaši į trinavių Romos katalikų bažnyčių¹⁰Plačiau apie šio laikotarpio rekonstrukciją žr. Rūta Janonienė, op. cit., p. 215–217.. Naujoje šventovės dalyje buvo sumūrytas vargonų choras, pastatyti vargonai. Naująjį altorių ansamblį sudarė devyni altoriai: didysis centrinėje apsidėje, šeši mūriniai prie piliorių ir du su mūrinėmis mensomis ir „optiškai“ (iliuzinės tapybos technika) nutapytais retabulais šoninėse apsidėse. Altoriai buvo pritaikyti tiek graikų, tiek Romos katalikų liturgijai. Didžiojo altoriaus ciborijoje dviejose paauksuotose komuninėse buvo laikomi abiejų apeigų Švenčiausieji Sakramentai (anksčiau graikų apeigų Švenčiausiasis Sakramentas saugotas Švč. Mergelės Marijos altoriuje, o lotyniškų – didžiojo altoriaus ciborijoje). Priešais didįjį altorių stovėjo sulankstomas medinis puslankio formos klasicistinis ikonostasas (jį buvo galima lengvai išardyti, kai pamaldos vykdavo pagal Romos katalikų liturgiją). Už didžiojo altoriaus, panašiai kaip ir Romos katalikų vienuolynų bažnyčiose, buvo vienuolių choras. Iš senųjų paveikslų į naujus altorius buvo perkelta Dievo Motinos ikona ir pal. Juozapato Kuncevičiaus atvaizdas. Abu buvo su puošniais aptaisais. Šešis paveikslus naujiems altoriams nutapė Pranciškus Smuglevičius¹¹LMAVB, Rankraščių skyrius, f. 41–81, l. 3..

XVIII a. pabaigoje vykusios permainos palietė ir šventovės koplyčias: Šv. Luko koplyčia buvo paversta vienuolių bazilijonių išpažinties ir komunijos koplyčia, o vietoje Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčios buvo įrengta zakristija, kuri su vienuolynu buvo sujungta nauju mūriniu koridoriumi¹²Rūta Janonienė, op. cit., p. 218, 219. (↑).

XIX a. šventovės pertvarkų tendencijos pasikeitė: iki tol siekta įtvirtinti ir išryškinti unitišką „ideologiją“, o dabar pasukta priešinga linkme – unitų ženklų ir palikimo naikinimo (↑). Tokio pobūdžio rekonstrukcijos prasidėjo jau 1834–1835 m. metropolito Juozapo Semaškos nurodymu¹³Apie bazilijonų palikimo naikinimą plačiau žr. Rūta Janonienė, op. cit., p. 219–223.. Dar labiau tai suintensyvėjo po 1839 m., kai ansamblį perėmė stačiatikiai. 1850–1851 m. buvo pagamintas naujas ikonostasas. Dalį paveikslų jam nutapė Jonas Chruckis¹⁴Plačiau apie šį dailininką žr. Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: 1795–1918 m., sud. Jolanta Širkaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 305–306. (il. 11, 12, 13). Atnaujinta cerkvė pašventinta 1851 m. lapkričio 4-ąją¹⁵LVIA, f. 1178, ap. 1, b. 132, l. 10.. 1851–1852 m. atlikus didelius remonto darbus Skuminų koplyčia buvo pertvarkyta į Šv. Jono Teologo koplyčią su Rytų tradicijos altoriumi ir ikonostasu.

1868 m. pagal architekto Nikolajaus Čagino projektą buvo pažemintas šventovės stogas ir ant jo užstatytas kupolas, tiksliau, medinė jo imitacija (il. 14, 15, 16). Taip pat buvo rekonstruotas pagrindinis (vakarinis) fasadas, suteikiant neobizantinės architektūros bruožų. Dar kelis kartus šventovė tvarkyta XIX a. pabaigoje. Pavyzdžiui, 1891 m. buvo perstatyta ir išplėsta Šv. Jono Teologo (buv. Skuminų) koplyčia: ji sujungta su buvusia zakristija bei šventovę ir vienuolyną jungiančiu koridoriumi¹⁶Ibid., b. 221, l. 95–102, 107. Leidinyje Vilniaus architektūra (Vilnius: Mokslas, 1985, p. 167) ši rekonstrukcija klaidingai datuota 1851–1852 m., vėliau ši klaida pakartota kai kurių kitų autorių. (il. 17, 18) (↑) (↑).

XX a. pirmoje pusėje Švč. Trejybės cerkvė buvo perduota katalikiškai Šv. Vincento Pauliečio draugijai, nuo jos stogo buvo nugriautas medinis kupolas, atlikti kiti remonto darbai. 1992–1994 m. šventovė grąžinta Lietuvos graikų apeigų katalikų bendruomenei, pradėti jos restauravimo darbai, įrengtas naujas ikonostasas (↑).

Rūta Janonienė