Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Praeitis

Vilniaus miesto ištakos apipintos spalvingų legendų. XVI a. Lietuvos metraščiai pasakoja, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (valdė 1316–1341) Vilniaus pilį pastatė ant aukšto kalno, ant kurio jis sapne buvo išvydęs geležinį vilką¹Полное собрание русских летописей, t. 35: Летописи белорусско-литовские, par. Н. Н. Улащик, Москва: Наука, 1980, p. 92, 153, 180–181, 201, 222.. Sapnas Gediminą aplankė Šventaragio slėnyje, ties Vilnios upės žiotimis, kur buvo deginami pirmieji Lietuvos didieji kunigaikščiai. Tokia neįprasta nakvynės vieta buvo pasirinkta, nes tądien kunigaikštis dalyvavo ilgai trukusioje medžioklėje, sumedžiojo taurą, o grįžti į tuometinę sostinę Senuosius Trakus jau buvo per vėlu. Sapnas buvo ne iš saldžiausių, nes jame pasirodęs vilkas staugė šimto vilkų staugimo galia. Kunigaikštis pabudo ir suprato, kad tai buvo pranašiškas sapnas. Tačiau ką jis reiškė? Lietuvos valdovas kreipėsi į savo žynį Lizdeiką ir šis išaiškino, kad geležinis vilkas reiškia čia būsiant įkurtą sostinę, o vilko kauksmas – tai ženklas, kad jos šlovės garsas pasklis plačiai po pasaulį. Gediminas tučtuojau liepęs šioje vietoje statyti pilį ir naujai kuriamą miestą paskelbė savo sostine. Miestas įsikūrė slėnyje ties Neries ir Vilnios upių santaka – iš pastarosios pavadinimo ir kilo Vilniaus vardas.

Padavime Gediminas veikė kaip kultūrinis herojus (demiurgas), kuriantis naują politinę ir socialinę tikrovę. Dažniausiai padavimai neturi nieko arba tik labai mažai ką bendro su vadinamąja „tikrąja“ istorija. Vis dėlto kartais būna ir išimčių. Kai kurie šio padavimo motyvai dera tiek su istoriniais, tiek su archeologiniais tyrimais. Kaip antai, rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą buvo paminėtas būtent Gedimino laiškuose 1323 m. ir būtent ši data laikoma tinkamiausia žymėti simbolinei šio miesto įkūrimo datai²Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans. Gedimino laiškai, par. S. C. Rowell, Vilnius: Vaga, 2003, p. 48 (nr. 16).. Padavime minima, kad vietovė, kurioje Gediminas medžiojo taurą, buvo negyvenama, ten buvo tik pirmųjų Lietuvos kunigaikščių deginimo ir laidojimo vieta. Nors archeologiniai tyrimai liudija, kad ant dabartinio Gedimino kalno nedidelė baltų genties bendruomenė gyveno nuo pirmųjų mūsų eros amžių, bet iki pat XIII a. vidurio ši maža gyvenvietė niekuo neišsiskyrė iš aplinkiniuose piliakalniuose besikūrusių gyvenviečių – nei gyventojų gausumu, nei inventoriaus turtingumu ir pan. Galima teigti, kad iki pat XIII a. vidurio dabartinio Vilniaus senamiesčio teritorija buvo neapgyvendinta³Plg. Kęstutis Katalynas, Vilniaus plėtra XIV–XVII a., Vilnius: Diemedis, 2006, p. 23–58; Gediminas Vaitkevičius, Vilniaus įkūrimas (serija: Vilniaus sąsiuviniai, t. 1), Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2010, p. 56–57.. Pritaikius Europos istorijos skalę, sunku patikėti, kad vieta, kur dabar virte verda visos Lietuvos socialinis, politinis, kultūrinis, pramoginis, o ne paskutinėje vietoje ir religinis gyvenimas, vos prieš 800 metų iš esmės tebuvo dykvietė. Kad per palyginti trumpą laiko atkarpą, jau XIII a. antroje pusėje–XIV a. pradžioje, ši vietovė tapo tuo metu plačios ir dinamiškos valstybės sostine – tai visų pirma Lietuvos didžiųjų kunigaikščių nuopelnas. Atrodo, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio laikais (1268–1282) Vilnius tapo vienu iš didžiojo kunigaikščio dvarų⁴Plg. Artūras Dubonis, Traidenis: monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje, 1268–1282, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2009, p. 171.. Valdant Gediminaičių dinastijos pradininkams Vilniuje, dabartinių Lietuvos valdovų rūmų vietoje, pradėta mūryti pirmoji Lietuvos mūrinė pilis (1284–1293)⁵Oksana Valionienė, Viduramžių Vilnius. Erdvės evoliucija (XIII a. vidurys – XVI a. pirmas ketvirtis), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2019, p. 73, 135–138.. Pačioje XIII a. pabaigoje Gedimino pirmtakas ir brolis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis (1295–1316) ant Gedimino kalno surentė galingą medinę pilį. Gedimino laikais toliau buvo plečiama minėta mūrinė Vilniaus pilis, bet labiausiai Gediminas išgarsėjo tuo, kad į savo sostinę kvietė krikščionių amatininkus, nors pats buvo valdovas pagonis⁶S. C. Rowell, Lithuania Ascending: A Pagan Empire within East-Central Europe, 1295–1345, Cambridge: Cambridge University Press, 1994, p. 72–73..

Lietuvos valdovo Gedimino valstybės ūkio stiprinimo politika tapo traukos magnetu ir katalikų, ir stačiatikių amatininkams, pirkliams, jų šeimų nariams ir, aišku, dvasininkams. Katalikų įsikūrimo Vilniuje mitu tapo Vilniaus pranciškonų kankinių legenda, išplėtota XVI a. 3–4 deš.⁷Daugiau žr. Darius Baronas, Vilniaus pranciškonų kankiniai ir jų kultas XIV–XX a., Vilnius: Aidai, 2010. Stačiatikių įsikūrimo mieste mitu galima laikyti Trijų Vilniaus kankinių – stačiatikių šventųjų Antano, Jono ir Eustatijo – kankinystės aprašymą⁸Daugiau žr. Darius Baronas, Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija, Vilnius: Aidai, 2000.. Šis bažnytine slavų kalba užrašytas tekstas siekia XIV a. pabaigą, bet jo tiesioginis pirmtakas veikiausiai buvo graikų kalba surašytas tekstas. Kankinystės aprašymo aplinkybių tyrimas liudija, kad jame atsispindėjo informacija, kurią Kijevo ir Rusios metropolito Kiprijono (1375–1406) aplinkos žmonės surinko iš Trijų Vilniaus kankinių amžininkų, gyvenusių Vilniuje. Informacijos fiksavimas tada, kai nuo 1347 m. įvykusios kankinystės dar buvo prabėgę sąlyginai nedaug laiko, pačiam kankinystės aprašymui suteikia istorinio dokumento statusą. Žinoma, nereikia būti naiviems ir įsivaizduoti, kad šios kankinystės aprašymo atveju turime reikalą su reportažu iš įvykio vietos, tačiau pati fabula ir drama, kuri plėtojosi tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo (1345–1377) ir jo trijų dvariškių, būsimų kankinių šventųjų Antano, Jono ir Eustatijo, yra ir tikroviška, ir turinti realų pagrindą. Mums šiuo atveju labiausiai turėtų rūpėti, ką kankinystės aprašymas byloja apie vietą, kurioje iškilo Švč. Trejybės šventovė (il. 1, 2).

Kaip ir pranciškonų, taip ir stačiatikių kankinystė įvyko ne dėl visuotinio krikščionių persekiojimo, bet ypatingų aplinkybių. Būsimi šventieji kankiniai priklausė artimiausiai didžiojo kunigaikščio Algirdo aplinkai, kur paklusnumo, ištikimybės, solidarumo ir net grupinio konformizmo reikalavimai buvo kur kas griežtesni nei eiliniams žmonėms, kad ir kas jie būtų – stačiatikiai, katalikai ar pagonys. Krikščionys dėl savo tikėjimo pagoniškoje Lietuvoje nebuvo persekiojami, jeigu neperžengdavo didžiojo kunigaikščio nustatytų ribų, tokių kaip pagonių tikėjimo niekinimas ar tikėjimu motyvuojami iššūkiai didžiojo kunigaikščio valdžiai. Priėmę krikščionių tikėjimą Algirdo dvariškiai Antanas ir Jonas pradėjo laikytis krikščioniškų papročių: laikytis pasninkų, auginti ilgus plaukus ir nesiskusti barzdos. Pasikeitęs jų gyvenimo būdas sukėlė skandalą, kai bendroje puotoje jie atsisakė valgyti mėsą, kadangi tuo metu buvo pasninko metas. Toks atsisakymas reiškė tiesioginį iššūkį didžiojo kunigaikščio autoritetui ir galiausiai šis konfliktas pasibaigė mirties bausme pakariant Antaną (sausio 14 d.), o vėliau ir jo brolį Joną (balandžio 24 d.). Jauniausio kankinio Eustatijo kankinystės siužetas iš esmės yra toks pat: pasikeitusi jo išorė didžiajam kunigaikščiui sukėlė įtarimą, kad galbūt dar vienas iš jo dvariškių priėmė krikščionių tikėjimą. Jo atsisakymas valgyti mėsą dėl pasninko (ir vėl) pasibaigė žiauriausiais kankinimais ir mirtimi pakariant ant medžio (gruodžio 13 d.). Taigi galime sakyti, kad Trijų Vilniaus kankinių kankinystės priežastis buvo bendra – konfliktas tarp lojalumo didžiajam kunigaikščiui ir lojalumo dangiškajam Valdovui.

Drama plėtojosi artimiausioje didžiojo kunigaikščio Algirdo aplinkoje ir tikriausiai Vilniaus pilyje, tačiau tikroji jos kulminacija – gyvybės paaukojimas dėl Kristaus – įvyko ant kalvos, kuriai vėliau prigijo Švč. Trejybės kalno pavadinimas. Algirdo laikais tai buvo atokiau nuo tuometinio miesto centro – pilių komplekso – buvusi vieta, kurioje vykdytos mirties bausmės. Pirmasis Trijų Vilniaus kankinių legendoje užfiksuotas stebuklas buvo toks: po to, kai čia buvo pakarti Jonas ir Antanas, daugiau šioje vietoje niekada niekam nebuvo atlikta mirties bausmė. Taigi kankinių mirtimi pašventinta vieta tarsi išsprūdo iš pagoniškos valdžios rankų. Trečiojo kankinio Eustatijo kankinystė įvyko tiksliai nežinomoje vietoje ir ją lydėjo kitas stebuklas: ant medžio pakarto Eustatijo kūno nepalietė joks žvėris ar paukštis. O vėliau po trijų dienų: „Iš tos vietos naujai [tikėjimo] apšviestieji kankintojo sūnūs garbingus jo palaikus nakties metu slapta nuėmė ir, su kai kuriais tikinčiaisiais tris dienas slapta keliavę, garbingai palaidojo su aukščiau minėtais šventaisiais kankiniais.“ „Kankintojo sūnūs“ – tai užuomina į didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnus iš pirmosios santuokos, kurie buvo priėmę stačiatikių tikėjimą. Jų solidarus veikimas su kitais stačiatikiais rodo, kad tam tikrais atvejais solidarumas dėl bendro tikėjimo galėdavo būti svarbesnis nei lojalumas savo tėvui⁹Kitomis kalbomis žr. Дариус Баронас, „По поводу литературной истории Мучения трёх виленских мучеников“, Krakowsko–Wileńskie studia sławistyczne, 2001, t. 3, p. 73–98; Darius Baronas, „The Three Martyrs of Vilnius: A Fourteenth-century Martyrdom and Its Documentary Sources“, Analecta Bollandiana, 2004, t. 122, nr. 1, p. 83–134; Darius Baronas, „Byzantium and Lithuania: North and South Look at Each Other“, in: Byzantium, New Peoples, New Powers: The Byzantino-Slav Contact Zone, from the Ninth to the Fifteenth Century (serija: Byzantina et Slavica Cracoviensia, t. 5), sud. Miliana Kaimakamova, Maciej Salamon, Małgorzata Smorąg Różycka, Cracow: Towarzystwo Wydawnicze „Historia Iagellonica“, 2007, p. 303–317. (↑).

Bėgant amžiams tolimas 1347 m. įvykis tapo ne tik Vilniaus miesto istorijos, bet ir jo mitinio žavesio dalimi. Kolektyvinėje atmintyje jis išliko stačiatikių bendruomenės, Vilniuje gyvavusios nuo XIII a. pabaigos, pastangomis. Jos religinės-istorinės savimonės dėka mums žinomas ir pirmasis neanoniminis stačiatikių dvasininkas Nestoras, kuris tris Algirdo dvariškius parengė tikėjimo žygdarbiui – kruvinajai kankinystei.
 

Darius Baronas