Svarbų vaidmenį Vilniaus Švč. Trejybės moterų vienuolyno (↑) istorijoje suvaidino didikų Sapiegų giminės moterys (il. 1). Pirmos patikimos žinios apie šią, tuo metu dar stačiatikišką, vienuolių bendruomenę siekia 1589 metus. 1609 m. šaltinyje kaip vienuolyno vyresnioji (igumenė) paminėta Barbora Sapiegaitė (vienuoliškas vardas Bazilija)1 Иосиф В. Щербицкий, Виленский Свято-Троицкий монастырь, Вильна: Типография Губернского Правления, 1885, p. 130; Małgorzata Borkowska, Leksykon zakonnic polskich epoki przedrozbiorowej, t. 3: Wielkie Księstwo Litewskie i Ziemie Ruskie Korony Polskiej, Warszawa: Wyd-wo DiG, 2008, p. 173.
. Jos išrinkimas vyresniąja, regis, nebuvo atsitiktinumas. Sapiegas ir apie Švč. Trejybės šventovę besitelkiantį dvasinį centrą siejo glaudūs ryšiai. Barboros tėvas Minsko vaivada Bagdonas Sapiega (apie 1530–1593) buvo prie šios šventovės įsteigtos brolijos narys ir rėmėjas. 1588 m. jis su žmona brolijai dovanojo mūrinį namą, stovėjusį netoli nuo Vilniaus Šv. Mikalojaus cerkvės. Po mirties jis buvo palaidotas toje pačioje Švč. Trejybės šventovėje. Dar prieš tai čia amžinojo poilsio atgulė jo tėvas Naugarduko vaivada Povilas Sapiega (m. 1579)2Archiwum domu Sapiehów wydane staraniem rodziny = Archivum domus Sapiehanae, t. 1: Listy z lat 1575–1606, par. Antoni Prochaska, Lwów: Druk. Zakł. Narodowego im. Ossolińskich, 1892, p. 194 (nr. 235). (↑). Nėra žinoma, kada Barbora tapo vyresniąja. Tačiau akivaizdu, kad jai teko vadovauti itin sunkiu ir prieštaringu metu, kai įsiplieskė konfliktas tarp bažnytinės unijos šalininkų ir priešininkų, o vienu iš šio konfliktų epicentrų buvo Vilniaus Švč. Trejybės vyrų vienuolynas (↑). 1609 m. šaltinis liudija, kad Barbora palaikė metropolito vietininką ir archimandritą Juozapą Benjaminą Rutskį (↑), netrukus tapusį unitiškos Rusios bažnyčios vadovu3Лорен Татаренко, „Жалоба игуменьи Василисы Сапежанки перед судом Виленской Магдебургии в марте 1609 года: несколько замечаний по истории женского монашества восточного обряда в первые годы Брестской Унии“, in: Między Rzymem a Nowosybirskiem. Księga Jubileuszowa dedykowana Ks. Marianowi Radwanowi SCJ, sud. Iwona Wodzianowska, Hubert Łaszkiewicz, Lublin: Wyd-wo KUL, 2012, p. 689–700.. Nurimus religinėms audroms prasidėjo jau unitiško Švč. Trejybės moterų vienuolyno klestėjimo metas.
Vienuolės įžadus Švč. Trejybės vienuolyne davė ir Barboros dukterėčia, Lietuvos pakanclerio Povilo Stepono Sapiegos (1565–1635) duktė Jevdokija (Kotryna)4Sophia Senyk, Women’s Monasteries in Ukraine and Belorussia to the Period of Suppressions, Roma: Pont. Institutum Studiorum Orientalium, 1983, p. 129; Иосиф В. Щербицкий, op. cit., p. 130–131; Małgorzata Borkowska, op. cit., p. 174.. Ir ši Sapiegaitė tapo vienuolyno vyresniąja. 1639 m. ji jau ėjo šias pareigas, o 1650 m. su kitomis dviem vienuolėmis išvyko steigti Švč. Trejybės vienuolyno Minske5Sophia Senyk, op. cit., p. 21, 33..
Sapiegos savo geradarystėmis ir dovanomis padėjo užtikrinti vienuolyno gerovę. Kaip 1609 m. pažymėjo vyresnioji Barbora Sapiegaitė, vienuolyno nuosavybė „daugiausia buvo jos [pačios] mylistos igumenės ir gerbiamų jos mylistos namų protėvių fundacijos“6Лорен Татаренко, op. cit., p. 689–700.. Lietuvos didysis kancleris Leonas Sapiega (1557–1633) vienuolynui dovanojo Naruševičių Ašmena vadintą palivarką, Jevdokijos Sapiegaitės tėvas Povilas Steponas testamentu užrašė Lentvario palivarką – tai keli Sapiegų dosnumo pavyzdžiai. Vienuolyną gausiai rėmė ir kitos didikų giminės. Pavyzdžiui, Vitebskio vaivados žmona Anastasija Zavišienė (Tryznaitė) vienuolynui užrašė Šimkovskių mūrinį namą Imbaruose Vilniuje. Vienuolių valdyti mūriniai Setčinskių, Šaripinskių, Zakrevskių namai Vilniuje taip pat buvo gauti iš geradarių. 1639 m. šie turtai buvo patvirtinti valdovo Vladislovo Vazos privilegija7ЦДІАЛ України, ф. 201, оп. 4б, спр. 429, арк. 1–12, 35–35зв.
.
Didikai į Sapiegaičių vadovaujamą vienuolyną mielai leido ir savo atžalas. Vienuolėmis čia tapo Lietuvos didžiojo prievaizdo Mykolo Mikalojaus Sapiegos (m. 1611) duktė Eufrosinija, Korsakų giminės atstovė Morta ir t. t.
Sapiegų ir jiems artimų giminių globojamo vienuolyno augimą nutraukė Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos (1654–1667) karas. Tačiau atsitiesdamas po šio ir kitų karų ar negandų jis gyvavo iki XIX a. 5 deš (↑).
Oleh Duch
Išnašos:
| 1. | ↑ | Иосиф В. Щербицкий, Виленский Свято-Троицкий монастырь, Вильна: Типография Губернского Правления, 1885, p. 130; Małgorzata Borkowska, Leksykon zakonnic polskich epoki przedrozbiorowej, t. 3: Wielkie Księstwo Litewskie i Ziemie Ruskie Korony Polskiej, Warszawa: Wyd-wo DiG, 2008, p. 173. |
|---|---|---|
| 2. | ↑ | Archiwum domu Sapiehów wydane staraniem rodziny = Archivum domus Sapiehanae, t. 1: Listy z lat 1575–1606, par. Antoni Prochaska, Lwów: Druk. Zakł. Narodowego im. Ossolińskich, 1892, p. 194 (nr. 235). |
| 3. | ↑ | Лорен Татаренко, „Жалоба игуменьи Василисы Сапежанки перед судом Виленской Магдебургии в марте 1609 года: несколько замечаний по истории женского монашества восточного обряда в первые годы Брестской Унии“, in: Między Rzymem a Nowosybirskiem. Księga Jubileuszowa dedykowana Ks. Marianowi Radwanowi SCJ, sud. Iwona Wodzianowska, Hubert Łaszkiewicz, Lublin: Wyd-wo KUL, 2012, p. 689–700. |
| 4. | ↑ | Sophia Senyk, Women’s Monasteries in Ukraine and Belorussia to the Period of Suppressions, Roma: Pont. Institutum Studiorum Orientalium, 1983, p. 129; Иосиф В. Щербицкий, op. cit., p. 130–131; Małgorzata Borkowska, op. cit., p. 174. |
| 5. | ↑ | Sophia Senyk, op. cit., p. 21, 33. |
| 6. | ↑ | Лорен Татаренко, op. cit., p. 689–700. |
| 7. | ↑ | ЦДІАЛ України, ф. 201, оп. 4б, спр. 429, арк. 1–12, 35–35зв. |
Iliustracijų šaltiniai:
| 1. | VU IF rinkinys. |
- Projektą įgyvendina:
- Projektą parėmė:
-
- Juozo
Sido
fondas - Навчально-дослідницька
програма УКУ
"Київське християнство"