Abiejų Tautų Respublikoje atsiradusi ir susiformavusi unitų bendruomenė dar šimtmetį sugebėjo išlikti ir valdant Rusijos imperijai (1772–1875). Galiausiai Graikų apeigų unijinę bažnyčią (taip šią Bažnyčią vadino Rusijos imperijoje, kad atskirtų nuo Austrijos imperijos valdose veikusios Graikų apeigų katalikų bažnyčios) visiškai prarijo Graikų apeigų Rusijos bažnyčia. Pretekstu tam tapo stačiatikių rusų ir unitų apeigų panašumai
(↑) – tuo remdamasi Rusijos imperijos valdžia unitus traktavo kaip sukatalikintus rusus, kuriuos, laikantis graikų apeigų ir rusų tautos vienovės mito, reikėjo „sujungti“ su Rusijos bažnyčia
(↑).
Po pirmojo Respublikos padalijimo (1772) Rusijos imperijos valdžion pateko Polocko arkivyskupija, po antrojo (1793) – Lucko, po trečiojo (1795) – Vilniaus ir Brastos vyskupijos. 1815 m. imperijai atiteko ir Chelmo vyskupija. Imperijos politika unitų atžvilgiu kito. Galima įžvelgti du Rusijos valdžios ir unitų santykių etapus: ankstyvąjį (1772–1830), kuris, nors ir neapsieita be ekscesų, visgi pasižymėjo gana švelnia, Apšvietos idėjų dvasioje tarpstančia, hibridine pripratinimo ir bendro veikimo politika, ir vėlyvąjį (1832–1875), kai pereita prie griežtos religinės konversijos diegiant modelį „vienos apeigos – viena Bažnyčia“. Šį pokytį žymėjo 1830–1831 m. lenkų ir lietuvių sukilimas ir pralaimėjimas jame bei imperinio nacionalizmo ideologijos įsitvirtinimas Rusijos politikoje.
Ankstyvuoju laikotarpiu santykius tarp Rusijos imperijos administracijos ir vakarinėje imperijos dalyje gyvenusių 1,4 milijono unitų galima apibūdinti kaip trapų kompromisą. Veikiau išimtis, o ne tendencija buvo paskutinai treji imperatorės Jekaterinos II (valdė 1762–1796) valdymo metai, pasireiškę administraciniu ir kariniu teroru prieš unitus (konteksto dėlei omenyje reikia turėti ir tuo metu įvykusius antrąjį ir trečiąjį ATR padalijimus bei Tado Kosciuškos vadovaujamą sukilimą). Tada unitai Polocko arkivyskupijoje neteko trijų vienuolynų ir daugiau nei 100 parapinių bažnyčių iš 400 buvusių . Valdant Pavelui I (1796–1801) ir Aleksandrui I (1801–1825) Unijinei bažnyčiai pavyko kompensuoti didesniąją dalį netekčių: jai priklausė 1 681 kunigas, 768 vienuoliai ir 87 vienuolės bei maždaug 1 500 šventovių.
Per 1772–1832 m. pasikeitusios trys istorinės kartos įkūnija ir tris prisitaikymo prie imperijos etapus: nuo priverstinio sugyvenimo su nauja valdžia (pirmoji karta iš esmės ir toliau vadovavosi ATR socialine ir kultūrine sankloda, patirdama kančią dėl bažnytinių provincijų ribų kaitos ir tradicinių ryšių nutraukimo) iki žaidimo pagal naujas taisykles (antroji karta (1795–1812) palaipsniui atsisakė praeities sugrįžimo iliuzijos; būtent tuo metu (1806) imperatoriaus įsaku Kijevo unijinė metropolija buvo padalyta ir ją pakeitė „metropolija visoms Unijinėms bažnyčioms Rusijoje“) ir ATR patirčių užmiršimo (trečioji karta, gimusi po valstybės padalijimo). Po 1815 m. plito nauji reiškiniai: rusų kalbos vartojimas bažnytiniuose dokumentuose (lygiagrečiai su lenkų kalba); dvasininkų dalyvavimas valstybinių įstaigų veikloje (pavyzdžiui, gimnazijų, teismų; 1805 m. unitams net buvo įsteigtas atskiras Romos katalikų kolegijos prie Teisingumo kolegijos departamentas); bažnytinės hierarchijos kūrimas ne tik unitų mokyklose ir seminarijose, bet ir imperatoriškuose universitetuose
(↑). Napoleono Bonaparto armijos žygio metu (1812) dalis unitų dvasininkijos, ypač Polocko arkivyskupijoje, liko ištikima Rusijai. Štai Polocko arkivyskupas Jonas Krasovskis ir Talačyno vienuoliai pasitraukė imperijon. Nors Vilniaus ir Lucko vyskupijose, priešingai, dalis dvasininkų stojo į Napoleono pusę, pavyzdžiui, unitų vyskupo padėjėjas Adrianas Holovnia, bazilijonų vyresnysis Voluinės Vladimire Januarijus Bistrijus. Prancūzų valdymu taip pat bandė pasinaudoti ir keletas kunigų, norėjusių susigrąžinti prarastas, stačiatikiškomis paverstas, bažnyčias ir parapijas. Kita vertus, atvejai, kai unitų kunigai savo vaikams duodavo Napoleono vardą, taip pareikšdami poziciją Rusijos imperijos atžvilgiu, nebuvo labai paplitę. Regis, unitų politinė laikysena ir pasirinkimai 1812 m. buvo asmeniniai, o ne nulemti konfesinių motyvų.
Nepaisant akivaizdžios praktikos mažinti unitų vienuolynų ir vienuolių skaičių (nuolat uždarinėti mažiausi vienuolynai, konfiskuojant jų žemės valdas), Rusijos valdžios požiūris į Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną buvo liberalesnis nei Austrijoje ar Prūsijoje (šioms taip pat atiteko dalis ATR su ten gyvenusiais unitais)
(↑). Bazilijonai, nors ir tapo pavaldūs valstybės ir vyskupo valdžiai (1803 m. uždrausta rinkti ordino protoarchimandritą), visgi išsaugojo vidinę autonomiją ir laikėsi įprasto gyvenimo būdo. Vienuolynų vyresniųjų pareiga atsiskaityti valstybės administracijai už pavaldžias bendruomenes (jų narių sudėtį, judėjimą, veiklą) vykdyta formaliai ir nereguliariai, o vyskupo vizitacijos turėjo daugiau vidinį, bažnytinį pobūdį. Tik du kartus – 1803 ir 1822 m. – vadžia siekdama optimizuoti unitų vienuolynų tinklą pareikalavo pateikti išsamius visų vienuolynų aprašymus.
Spaudimas unitams pradėjo stiprėti jau pirmaisiais imperatoriaus Nikolajaus I (1825–1855) valdymo metais. 1828 m. buvo pakeistos vyskupijų ribos (vietoje keturių buvusių suformuotos dvi – Lietuvos ir Baltarusijos), 1829 m. įvestas reikalavimas Rusijos bažnyčios Šventajam Sinodui kasmet pateikti išsamius duomenis (užpildyti vadinamuosius „formuliarų sąrašus“ arba „žinias“), be visa kito, nurodant kiekvieno vienuolio socialinę kilmę, išsilavinimą, pajamas, socialinį aktyvumą, patikimumą ir pan.Vėliau Unijinės bažnyčios neišgelbėjo net tuometinio Lietuvos unitų vyskupo Juozapato Bulhako paskelbtas 1830 m. sukilimo pasmerkimas.
Vėlyvasis laikotarpis prasidėjo 1832 m., kai iš Bazilijonų ordino buvo priversti pasitraukti apie 200 vienuolių, kurie gimę buvo pakrikštyti kaip Romos katalikai. Bazilijonai buvo atidžiai stebimi vyskupų, Šventojo Sinodo, vidaus reikalų ministerijos ir žandarmerijos. Buvo uždaryta arba stačiatikiams perduota du trečdaliai unitų vienuolynų, įskaitant ir labai svarbų bazilijonų seminarinio švietimo centrą – Počiajevo vienuolyną. Pastarojo vienuoliai apkaltinti rėmę lenkų ir lietuvių sukilimą ir atiduoti tardyti. 1833 m. Vilniuje atidaryti sutramdymo namai „dvasininkų savivalei, ištvirkimui ir laisvamanystei pažaboti“. Tačiau net ir šios priemonės visiškai nepažabojo unitų: 1837 m. unitų dvasininkai protestavo prieš stačiatikių liturginių knygų įvedimą į Unijinės bažnyčios liturgiją.
Kunigo Juozapo Semaškos
(il. 1) paskyrimas Lietuvos unitų vyskupu 1833 m. tapo dar vienu žingsniu panaikinant bažnytinę uniją. Dar 1827 m. šis imperatoriui pateikė unitų ir stačiatikių „suvienijimo“ projektą. Vėlesniais metais vyskupų konsistorija, remdamasi žandarmerijos duomenimis, nuolat kaltino vienuolius moraliniu nuosmukiu, kad jie „nėra prielankūs pamaldoms pagal graikų bažnyčios apeigas, jų nesilaiko, nemini caro šeimos ektenijos metu“ ir pan. Nuolatine vyresniųjų ir dekanų kaita, vienuolynų ir parapijų uždarymais pasiekta savo: pavyko surinkti suvienijimo idėją palaikančių 1 305 kunigų parašus. 1839 m. vasario 12 d. Polocko bažnytiniame susirinkime buvo priimtas sprendimas dėl unitų perėjimo į stačiatikybę, kovo 23 d. jį patvirtino Šventasis Sinodas
(il. 2). Apie 500 kunigų ir vienuolių pareiškė nesutinką su šiuo sprendimu ir atsisakė pereiti į Graikų apeigų Rusijos bažnyčią. Baigėsi tuo, kad jie neteko dvasinio titulo ir buvo ištremti. Vėliau vykę vienuolynų uždarymai, regis, liudija buvus paslėptą nepritarimą ir po 1839 m. Pavyzdžiui, 1841 m. buvo uždarytas Vilniaus Švč. Trejybės moterų
(↑), o 1865 m. ir vyrų vienuolynai. Visgi didesnioji dalis dvasininkų, bijodami represijų, sekdami vyskupų pavyzdžiu, nenorėdami netekti įprasto ir palyginti užtikrinto gyvenimo, su konversija, bent jau formaliai, sutiko.
Panašūs motyvai veikė ir Chelmo vyskupijos, kurioje buvo 270 parapijų ir daugiau nei 220 000 tikinčiųjų, dvasininkus. 1875 m. kovo 20 d. Chelmo bažnytiniame susirinkime vyskupijos atstovai, spaudžiami Graikų apeigų Rusijos bažnyčios ir po to, kai padedant kariuomenei buvo užgrobtos unitų šventovės, 240 kunigų vardu paskelbė apie ketinimą pereiti į stačiatikybę. Balandžio 4 d. sprendimą patvirtino caras Aleksandras II. Formaliai tai buvo bažnytinės unijos istorijos Rusijos imperijoje pabaiga. Tačiau net iki XX a. pradžios Chelmo krašte ir Palenkėje didelė dalis tikinčiųjų ir toliau slapta laikėsi unitų liturgijos, palankias sąlygas tam sukurdavo slaptos jėzuitų misijos.
Nuo trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. iki pat Brastos bažnytinės unijos likvidavimo 1839 m. Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas išliko Bazilijonų ordino Lietuvos (Švč. Trejybės) provincijos širdimi – turėjo daugiausia vienuolių ir buvo turtingiausias. Tačiau ir jis patyrė neišvengiamą Rusijos imperijos antiunijinių nuostatų poveikį. Vienuolių skaičius nors ir lėtai, bet akivaizdžiai mažėjo: 1795 m. vienuolyne buvo 35 dvasinio luomo asmenys, 1819 m. – 27, 1837 m. – tik 17. Vienuolynas seno: iki ХІХ a. 4 deš. vienuolių amžiaus vidurkis padidėjo nuo 36 iki 44 metų. Pagal socialinę kilmę dauguma vienuolių buvo iš bajorų, tačiau palyginti nemažai buvo kilusių ir iš unitų kunigų, miestiečių (miesto piliečių) ar laisvųjų valstiečių šeimų. Jie buvo kilę iš Rusijos imperijos Kuršo, Vilniaus, Gardino, Minsko, Voluinės gubernijų ir Balstogės srities bei Austrijos imperijos valdytos Galicijos. Šiandien ši erdvė priklauso penkioms šalims – Baltarusijai, Latvijai, Lenkijai, Lietuvai ir Ukrainai. Gausiausiai būta rusėnų (dabartinių baltarusių ir ukrainiečių), tačiau nemaža dalis buvo ir kilusių iš Romos katalikų. Pasinaudoję šiuo faktu Rusijos imperijos pareigūnai Bazilijonų ordiną apkaltino tikinčiųjų polonizacija ir sąmoningu graikiškų papročių griovimu. 1829 m. katalikų galimybės tapti bazilijonais buvo apribotos: tam dabar reikėjo vyskupo leidimo, o tai mažino potencialių vienuolių skaičių.
Iš visų Bazilijonų ordino Lietuvos provincijos vienuolynų Švč. Trejybės vienuolynas buvo pelningiausias. Tam įtakos turėjo vienuolyno būstinės lokalizacija ir kartu vertimasis žemdirbyste bei susiklosčiusios aplinkybės: kontinentinės blokados metais (Prancūzijos politika, nukreipta prieš Didžiąją Britaniją, prasidėjo 1806 m.) išaugo žemės ūkio produkcijos ir nekilnojamojo turto nuomos kainos. 1819 m. vienuolyno pelnas buvo 6 333 rubliai ir 45 kapeikos sidabru, palyginimui, 1804 m. – 4 588 rubliai sidabru. 1819 m. įplaukos gautos pardavus Svironių palivarke užaugintą žemės ūkio produkciją (2 898 rubliai ir 45 kapeikos; šis vienuolynui priklausęs palivarkas buvo už maždaug 20 km nuo Vilniaus), už namų ir sklypų nuomą Vilniuje (2 685 rubliai), iš karčemų minėtame palivarke (590 rublių) bei už paskolas (160 rublių palūkanų). Taigi vienuolynas buvo svarbus ūkinio ir finansų srities subjektas
(il. 3).
Vilniuje vienuolynui priklausė aštuoni dviejų ir trijų aukštų mūriniai namai bei du žemės sklypai. Didesnioji šių namų dalis buvo pasauliečių geradarių dovanos vienuolynui. Dovanota su sąlyga, kad gautos pajamos bus skiriamos vienuolių išlaikymui ir švietėjiškam darbui. XIX a. trims iš šių namų, būtent Buchnerio, Piatnicos ir Savanevskio, reikėjo kapitalinio remonto, kurio bendra suma siekė apie 5 000 rublių sidabru. Žemės sklypai, vienas prie Aušros vartų „sankryžoje dešinėje su miestu“ (gautas 1727 m.), antras priemiestyje Lukiškėse (nupirktas 1644 m.), buvo ilgesniam laikui išnuomoti žydams, tačiau vėliau nebeteikė naudos. Vienuolyno pajamos gerokai sumenko, kai Rusijos imperijoje uždrausta bažnytinę nuosavybę nuomoti žydams. 1837 m. vienuolynas gavo viso labo 3 327 rublius ir 50 kapeikų pelno.
1812 m. Napoleono Bonaparto armijos žygis į Rusiją paliko įspaudą ir vienuolyno istorijoje. Prancūzai vienuolyną pavertė karo ligonine, o jų „viešnagės“ pasekmės – suniokotas refektorijus, biblioteka, klasės, celės, sudegintos medinės durys, langų rėmai, baldai ir dalis knygų. Vienuolyno prikėlimo darbai užtruko. Net ir praėjus septyneriems metams po karo (1819 m.) liudyta apie nesutvarkytą vienuolyno ketvirtą aukštą, biblioteką, varpinę. Tais pačiais metais remontui išleista 400 rublių sidabru.
Vienuolyno išlaidas sudarydavo ne tik neatidėliotini ar einamieji remonto darbai. Reikėjo mokėti mokesčius, daug lėšų skirta kasdienėms reikmėms. Pavyzdžiui, tais pačiais 1819 m. mokėti mokesčiai:
- akcizas už alkoholinių gėrimų gamybą – 421 rublis 25 kapeikos;
- už činšą nuo 812 pavaldinių – 259 rubliai 50 kapeikų;
- valstybės įpareigojimas vienuoliams išlaikyti aštuonis medicinos studentus – 240 rublių;
- bajorų maršalkos kanceliarijai – 16 rublių 40 kapeikų;
- už pavaldinių vartojamus alkoholinius gėrimus – 15 rublių 45 kapeikos.
1819 m. kasdienės išlaidos:
- maistas (žuvis, linų sėmenų aliejus, jautiena, šakniavaisiai, medus, kt.) – 2 605 rubliai 32 kapeikos;
metinis vienuolių išlaikymas – 1 077 rubliai 20 kapeikų;
- amatininkų paslaugos ir medžiagos remonto darbams – 1 045 rubliai 90 kapeikų;
- vienuolių apranga – 607 rubliai 50 kapeikų;
- bažnytiniai, liturginiai reikmenys (vynas, aliejus, vaškas) – 230 rublių 20 kapeikų;
- gydytojo paslaugos – 165 rubliai.
Vieno eilinio vienuolio išlaikymas per metus kainuodavo 22 rublius 50 kapeikų sidabru, mokykloje dėstančio ar administracines pareigas turinčio vienuolio – 30 rublių, vyresniojo vienuolio – 45 rublius.
Apie vienuolių gyvenimą liudija daiktai vyresniojo celėje ir virtuvėje. Remiantis išlikusiu sąrašu, ten buvo 24 alaus bokalai, 20 taurelių ir dvi taurelės stipresniems gėrimams, keturi alavo indai su dangčiais arbatai virti, trys alaus pompos, du kavinukai, variniai indai, iešmas mėsai kepti.
Daugiau nei du šimtus metų besitęsiantis bazilijonų gyvavimas ant Vilniaus Švč. Trejybės kalvos nutrūko 1839 m., kai visi unitų vienuoliai perėjo ar buvo priversti pereiti į stačiatikybę. Visgi ir po to jie laikyti nepatikimais. Buvę unitai liturgijoje tebenaudojo lotyniškųjų apeigų elementus, o bandymai juos nuo to atpratinti nebuvo sėkmingi. Pastebėtas jų „šaltumas ir neatidumas pamaldoms“. Specialiame sąsiuvinyje pradėti surašinėti į Dieviškąją liturgiją vėluojantys ar iš jos pasišalinantys vienuoliai, o už kiekvieną tokį atvejį iš vienuolio išlaikymui skirtų pinigų atimdavo 10 kapeikų sidabru.
1845 m. imperatoriaus įsaku jau stačiatikiško Švč. Trejybės vienuolyno statusas nuo 1 klasės buvo pažemintas iki žemiausios 3 klasės. Tame pačiame įsake kalbėta ir apie Žirovicų seminarijos perkėlimą į Vilnių, jai paskiriant minimo vienuolyno pastatus. Formaliai Švč. Trejybės vienuolynas buvo uždarytas 1865 m., kai didesnioji buvusių unitų vienuolių dalis jau buvo iškeliavusi amžinybėn (il. 4, 5).
Vadim Adadurov