Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Praeitis

Juozapatas Kuncevičius (pasaulietinis vardas Jonas) – viena ryškiausių unitų pasaulio istorinių asmenybių ir simbolinių figūrų (il. 1). Jo tragiška žūtis 1623 m. iš esmės paveikė tarpkonfesinę situaciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Ukrainos žemėse.

Būsimas unitų Polocko arkivyskupas ir šventasis 1580 m. gimė Vladimire (dab. Voluinės Vladimiras), tačiau jo dvasinis tapsmas ir sielovadinis darbas prasidėjo Vilniuje. Jam buvo 16 metų, kai apsistojo šiame mieste. Kuncevičius buvo pirklio Jacinto Popovičiaus mokinys, gyveno jo namuose. Vėliau liudyta, kad tuo metu jis privačiai studijavo filosofiją ir teologiją, tapo tvirtai tikinčiu. Kuncevičius palaikė glaudžius ryšius su prie Švč. Trejybės vienuolyno veikusia unitų seminarija, o vienu iš jo dvasinių mokytojų buvo Juozapas Benjaminas Rutskis (↑). Manoma, kad 1604 m. jis įstojo į unitų Švč. Trejybės vienuolyną ir dar iki 1607 m. davė vienuolio įžadus, vėliau įšventintas diakonu. Teigiama, kad būtent Kuncevičius atkūrė šio vienuolyno bendruomeninį gyvenimą. Amžininkų su susižavėjimu liudyta apie jo, kaip pamokslininko ir sielų ganytojo, talentą¹Pavlo Krečiunas, Vasilis Parasiukas, „Švč. Trejybės unitų vienuolynas ir bazilijonų ordino steigimas“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 80–84..

Rimtu išbandymu Kuncevičiui tapo 1608–1609 m., kai Vilniaus stačiatikiai dvasininkai ir miestiečiai sukilo prieš unitų metropolitą Ipatijų Pociejų (↑). Jis liko ištikimas savo pasirinkimui ir galutinai apsisprendė tapti unitų kunigu. 1608 m. pabaigoje ar 1609 m. pradžioje įšventintas kunigu. Kai Švč. Trejybės vienuolyno vadovas Rutskis buvo paskirtas archimandritu ir metropolito vietininku, vienuolyno bendruomenė ir tvarkos palaikymas patikėti Kuncevičiui. 1612–1617 m. buvo vienuolyno archimandritu (il. 2, 3).

1617 m. prasidėjo naujas etapas Kuncevičius gyvenime: tais metais jis paskirtas Polocko unitų vyskupu, o 1618 m. – arkivyskupu (il. 4). Siekdamas palenkti stačiatikybei ištikimą vietos dvasininkiją ir tikinčiuosius, naujasis arkivyskupas ėmėsi aktyvios veiklos: atnaujino Polocko Šv. Sofijos katedrą, stiprino vyskupo valdžią, vykdavo į seimus Varšuvoje, kreipdavosi į valdovą ir Katalikų bažnyčios vadovus. Arkivyskupijoje situacija buvo komplikuota. 1620 m. stačiatikiai išsirinko savo vyskupą Meletijų Smotrickį, o tai dar labiau pakurstė nesantaiką. Abu vyskupai siekė savo pusėn patraukti tikinčiuosius. Smotrickio valdžia vietoje buvo gana silpna, bijodamas persekiojimo jis neišvykdavo iš Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno. Kuncevičiaus statuso teisėtumas buvo pripažintas valdovo, tačiau ir jo valdžia nebuvo užtikrinta. Įvairiose arkivyskupijos vietose vis įsiplieksdavo konfliktai. Kuncevičius dėmesį sutelkė į stačiatikių pasipriešinimo židinius Mogiliave, Polocke ir Vitebske. Naudojosi ir prievarta, kuri atsigręžė prieš jį patį ir baigėsi 1623 m. lapkričio 12 d. tragedija. Tragedijos išvakarėse pasauliečiai arkivyskupą perspėjo apie pavojingus spaudimo stačiatikiams padarinius. Sakoma, Kuncevičius, žinodamas, kad gali būti nužudytas, sąmoningai siekė mirties (il. 5)²Išsamiau žr. Мелетій М. Соловій, Атанасій Г. Великий, Святий Йосафат Кунцевич. Його життя і доба, Торонто: Вид-во оо. Василіян, 1967, p. 323–327..

Jau 1624 m. buvo išleisti du hagiografinio pobūdžio pasakojimai apie Juozapato gyvenimą ir mirtį: metropolito Rutskio reliacija ir Joakimo Morochovskio kūrinys³Йосафат Скрутень, „Перший життєпис св. Йосафата“, in: Analecta OSBM, ser. 1, t. 1, nr. 2–3, Жовква, 1924, p. 314–363; [Joakimas Morochovskis], Relacia o zamordowaniu okrutnym, i osobliwey Swiątobliwośći w Bodze Wielebnego Oyca Iosaphata Kuncewicza archiepiszkopá Połockiego krotko á prawdziwie opisana, W Zamościu: [Druk. Akadem.], 1624.. 1625 m. pasirodė Leono Kreuzos pamokslas, skirtas Juozapato laidotuvėms, – KAZANIE O swiatobliwym Zywoćie y chwalebney śmierći. Przewielebnego w Bodze Oyca IOSAFATA KYNCEWICZA Arcybiskupa Połockiego, Witebskiego y Msćisławskiego W cerkwi Cathedralney Połockiey przy depozyciey ćiała iego ODPRAWOWANE od Oyca LEONA Kreuży Nominata na Episkopstwo Smolenskіе. Za wola y rozkazaniem starszych z Ruskiego ięzyka na polski przełożone y w druk podane. Roku 1625. Ianuary 17 (il. 6). Pamokslas puikiai iliustruoja, kaip kurtas kankinio Juozapato vaizdinys. Jau kūrinio paantraštės išsiskiria Juozapatą apibūdinančiomis frazėmis ir sąvokomis – „tikėjimas, viltis, meilė“, protingumas, santūrumas. Pateikiami įsimintini jo asketiškumo pavyzdžiai: kaip jis nešiodavo tris žiedais sujungtas geležines grandines – „dvi kryžmai per pečius, o trečioji juosė šlaunis“ (regis, kalbama apie pančius, kuriuos naudojo vienuoliai); kaip jis per didelius šalčius apsivilkęs vien sermėga ir basas melsdavosi stovėdamas ant akmens Švč. Trejybės šventovės kapinėse (vėlgi, regis, omenyje turima Rytų vienuolystėje žinoma vadinamoji stulpininkystės praktika). Visa tai dėliojama kaip akivaizdūs jo šventumo liudijimai. Pamoksle taip pat vardijamos Juozapato pareigos vienuolyne (patarnautojas zakristijoje, zakristijonas, choro dainininkas, nuodėmklausys, tikinčiųjų mokytojas ir t. t.), liudijama, kaip visą savo nuo oficialių pareigų laisvą laiką skirdavo maldai. Hiperbolizuotai pabrėžiamas jo apsiskaitymas: „Drįstu teigti, kad visoje Lietuvos kunigaikštystėje neatsiras nė vienos slaviškos, o galbūt ir nė vienos lenkiškos knygos, kurios jis nebūtų skaitęs.“ Juozapato gyvenimas ir poelgiai Kreuzos perteikti kaip asketiško vienuolio idealas⁴Н. В. Синицына, „Типы монастырей и русский аскетический идеал (XV–XVI века)“, in: Монашество и монастыри в России: ХI–XX века, ats. red. Н. В. Синицына, Москва: Наука, 2002, p. 118–149.. Kita pamokslo ašis – kankinystė. Tragiška Juozapato mirtis leido pasitelkti Kristaus kankinio ir tikėjimo kankinio vaizdinius. Arkivyskupo mirtis lyginama su Išganytojo mirtimi, su kitais mirties už tikėjimą neišsižadant Dievo pavyzdžiais iš Šventojo Rašto (Abelio mirtis nuo brolio Kaino rankos, brolių Makabėjų mirtis nuo Antiocho ir kt.). Greta aukštinamas jo nekaltumas. Pamoksle susipina Rytų ir Vakarų religinis ir teologinis mokymai, aiškiai dominuojant antrajam, ir tuo šis kūrinys yra tipiškas tam metui⁵Išsamią kūrinio analizę žr. Леонід Тимошенко, Руська релігійна культура Вільна. Контекст доби. Осередки. Література та книжність (XVІ – перша третина XVII ст.), Дрогобич: Коло, 2020, p. 453–524.. Taip dar XVII a. pradėtos kurti Juozapato biografijos, kurios laikantis žanro gerokai mitologizavo jo gyvenimą.

Labai svarbus ir Kreuzos knygoje publikuotas Juozapato atvaizdas (il. 1). Jis laikomas gana tikrovišku ar vienu iš tikroviškiausių ir gerokai skiriasi nuo vėlesnės ikonografijos⁶Plačiau žr. Jolita Liškevičienė, „Ankstyvieji palaimintojo Juozapato Kuncevičiaus portretiniai atvaizdai“, in: Dangiškieji globėjai, žemiškieji mecenatai (serija: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 60), sud. Jolita Liškevičienė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, p. 113–125..

Arkivyskupas buvo palaidotas Polocke. 1655 m. Maskvos kariuomenei užėmus miestą jo palaikai buvo perkelti į vienuolyną Žirovičiuose, paskui – į Zamostę. Vėliau sugrąžinti į Polocką, tačiau, XVIII a. pradžioje Maskvai vėl užėmus miestą, jie išvežti į Palenkės Bialą ir laikyti pilies koplyčioje. Ten relikvija išbuvo iki 1764 m. Palaikai 1917 m. atsidūrė Vienoje, o nuo 1946 m. jie ilsisi Šv. Petro bazilikoje Romoje. 1642 m. popiežius Urbonas VIII Juozapatą beatifikavo (il. 7), paskelbė palaimintuoju, o 1867 m. popiežius Pijus IX jį kanonizavo – pripažino šventuoju (il. 8, 9).

Leonid Timošenko