Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Praeitis

Ipatijus Pociejus (pasaulietinis vardas Adomas; 1541–1613) – vyskupas, metropolitas, žinomų religinių veikalų autorius (il. 1). Kilo iš stačiatikių šeimos. Buvo kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo ir valdovo Žygimanto Augusto dvarų auklėtinis, mokėsi kalvinistų mokykloje. Manoma, kad studijavo viename iš Vokietijos universitetų. 1566 m. tapo Brastos žemės raštininku, 1576 ar 1577 m. – šios žemės teisėju, 1588 m. – Brastos kaštelionu ir Abiejų Tautų Respublikos senatoriumi. Buvo perėjęs į kalvinizmą, tačiau 1573 ar 1574 m. sugrįžo į stačiatikybę, dalyvavo pirmuosiuose pasitarimuose dėl unijos (1588), stačiatikių bažnytiniuose susirinkimuose (1590–1592).

1593 m. Pociejus priėmė vienuolio įžadus ir tais pačiais metais tapo Vladimiro ir Brastos vyskupu. Buvo bažnytinės unijos šalininkas (↑). Pasirašė 33 unijos straipsnius ir kitus rusėnų bažnytinės hierarchijos unijos programos dokumentus. 1595–1596 m. jis kartu Lucko ir Ostrogo vyskupu Kirilu Terleckiu buvo deleguotas į Romą tartis dėl unijos. Unija buvo paskelbta 1596 m. spalį Brastoje vykusiame bažnytiniame susirinkime. Pociejus aktyviai dalyvavo šiame susirinkime, apskritai, buvo vienas iš pagrindinių unijos sumanytojų, jos idėjinių autorių ir įgyvendintojų. Diegdamas uniją pasitelkė ir prievartines priemones¹Jan Dzięgielewski, „Pociej (Potij) Adam, póżniej Hipacy, h. Waga (1541–1613)“, in: Polski Słownik Biograficzny, t. 27: Pniowski Jan–Potocki Ignacy, d. 1, red. Emanuel Rostworowski, Wrocław–Warszawa–Kraków: Polska Akademia Nauk, 1982, p. 28–34.. 1599 m. tapo Kijevo unitų metropolitu.

Pociejus laikomas poleminių kūrinių Unija (1595), Antierezija (1599 ir 1600), Florencijos susirinkimo apgynimas (1603), Pasiuntinybė pas popiežių Sikstą IV (1605), Dėl privilegijų (1605 ?), Harmonija ir Erezija (1608) autoriumi. Jis taip pat kūrė poeziją, kuri palankiai įvertinta literatūros kritikų²Руслан Ткачук, Творчість митрополита Іпатія Потія та полемічна література на межі XVI – початку XVII ст. Джерела. Риторика. Діалог, Київ: Видавничий дім Дмитра Бураго, 2011, p. 42–112.. 1597 m. Vilniaus Mamoničių spaustuvėje buvo išspausdintas poleminis Pociejaus veikalas Teisingas bažnytinio susirinkimo poelgio ir reikalo aprašymas (visas originalus pavadinimas Справедливое описанье поступку, и справы сынодовое, и оборона згоды и единости съвершенное. Котораясе стала на сыноде берестейскомъ. В року, 1596, напротив явного фальшу и потвары синоду якогось змышленного а радшей съборища покутного геретыческого в дому прыкатъномъ геретыческом отправованого Через одного зъ преложоныхъ духовныхъ церкви руское)³Леонід Тимошенко, Руська релігійна культура Вільна. Контекст доби. Осередки. Література та книжність (XVІ – перша третина XVII ст.), Дрогобич: Коло, 2020, p. 579–604.. Išliko vienintelis jo egzempliorius ir jis saugomas Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje (Sankt Peterburgas). Pagrindinė kūrinio pasakojimo ašis yra paskelbiant Brastos uniją įvykęs tariamas stebuklas – aprašoma, kaip vynas virto vandeniu (iš tikrųjų Eucharistijos metu įvyko klaida, kuri greitai buvo ištaisyta). Dabarčiai jis vertingas ir kaip istorijos šaltinis: jame dėstomos kituose dokumentuose neužfiksuotos 1596 m. Brastos bažnytinių susirinkimų detalės. Knyga padeda geriau suprasti 1596 m. įvykius ir vėlesnę religinę polemiką.

Šis ir kiti Pociejaus darbai buvo publikuoti Vilniuje. Ir neatsitiktinai. Vilnius ir Ostrogas tuo metu buvo tapę pagrindiniais religinės polemikos centrais, o kai Ostroge nustota leisti knygas, vieninteliu tokiu centru tapo būtent Vilnius (↑). Iš pradžių Pociejų ir Vilnių mažai kas tesiejo. Situacija pasikeitė po įšventinimo Kijevo metropolitu (1599). Naujasis metropolitas nedelsdamas ir pasinaudodamas valdovo Zigmanto Vazos palankumu Vilniaus protopopui nurodė užrakinti Vilniaus Švč. Trejybės šventovę ir laikyti ją uždarytą, kol iš jos nepasišalins „eretikas“ stačiatikis Steponas Zizanijus. Nuo 1600 m. Kijevo metropolitas pradėjo reziduoti Vilniuje. Jis apsistojo greta Dievo Motinos Užmigimo katedros buvusiuose „mūruose“⁴Ibid., p. 332..

1608–1609 m. unitų ir stačiatikių konfliktas Vilniuje pasiekė apogėjų (↑). Tuo metu prieš metropolitą buvo sukilusi stačiatikių Šv. Dvasios brolija ir visa miesto stačiatikių dvasininkija. Pociejui apslopinus pasipriešinimą visos stačiatikiams priklausiusios Vilniaus šventovės, išskyrus naujoje vietoje besikuriantį Šv. Dvasios vienuolyną, tapo unitiškomis. Švč. Trejybės vienuolyne šis virsmas įvyko pasitelkus valdovo pėstininkus, o jo šventovės varpinėje buvo įkalinti stačiatikių šventikai. 1609 m. pasikėsinta į Pociejų: miesto turguje priešais rotušę jį užpuolė ginkluotas vyras ir sužeidė ranką. Tais pačiais metais buvo pagaminta sidabrinė lentelė su įvykio atvaizdu ir tekstu: „1609 Dievo metais, rugpjūčio 11 dieną. Vilniaus naujų bažnytininkų schizmatikų pakurstytas vienas latras, dykūnas, norėdamas užmušti Kijevo metropolitą Tėvą Ipatijų (Pociejų), kardu galvažudiškai perkirto jam sutaną ir marškinius, o kaklo nekliudė. Tuo pačiu smūgiu jis nukirto du kairės rankos pirštus su žiedu. O jį Viešpats Dievas Švenčiausiosios Mergelės užtarimu stebuklingai išgelbėjo nuo staigios mirties. Tada jis šią lentelę su nukirstu žiedu atminimui čia ant Švenčiausiosios Mergelės atvaizdo paliko garbinimui.“⁵Ibid., p. 352 [cituota pagal Jedność Święta Cerkwie wschodniey y Zachodniey, 1632]. Lentelė pakabinta Švč. Trejybės šventovėje greta Dievo Motinos ikonos (žr. žemiau). Visgi konfliktas Vilniuje baigėsi unitų triumfu⁶Tomasz Kempa, Konflikty wyznaniowe w Wilnie od początku reformacji do końca XVII wieku, Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2016, p. 261–294..

Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis tapo vienu svarbiausių unijos įtvirtinimo ir sklaidos centrų. Įtakos tam turėjo ir metropolito sprendimai. 1601 m. Pociejus čia įkūrė dvasinę seminariją, o 1609 m. jo iniciatyva įsteigta Švč. Trejybės brolija (↑). 1609 m. jis taip pat liepė iš Dievo Motinos Užmigimo katedros į Švč. Trejybės šventovę perkelti stebuklinga laikomą Dievo Motinos Odigitrijos ikoną (il. 2) (↑). Jai pagal „lotynišką“ pavyzdį buvo įrengtas atskiras Dievo Motinos altorius su užuolaida. 1608 m. metropolitas savo vietininku Švč. Trejybės vienuolyne paskyrė Juozapą Benjaminą Rutskį (↑), itin daug prisidėjusį prie Švč. Trejybės unitiško vyrų vienuolyno iškilimo. 1613 m. Pociejus testamentu Švč. Trejybės vienuolynui užrašė jam priklausiusias lotyniškas knygas⁷Леонід Тимошенко, op. cit., p. 349–350..

Didelio atgarsio ne tik Vilniuje, bet ir visoje Unitų bažnyčioje bei Rytų Europos stačiatikių pasaulyje sulaukė į maskvėnų nemalonę patekusio Maskvos patriarcho Ignacijaus atvykimas. 1612 m. jis apsigyveno Švč. Trejybės vienuolyne ir čia liko gyventi iki mirties. Pociejus prisidėjo, kad patriarchas taptų unitu⁸Ibid., p. 350–352..

Pociejus palaidotas Vladimiro ir Brastos vyskupijos Vladimiro Dievo Motinos Užmigimo katedroje. Pociejus iki pat gyvenimo pabaigos išliko šios vyskupijos vyskupu. Jo pirmtakas unitų metropolitas Mykolas Ragoza (1596–1599) palaidotas Švč. Trejybės šventovėje: „Jo taurus kūnas ilsisi Vilniuje, prie Švenčiausiosios Trejybės cerkvės, ypatingoje koplyčioje, puošniai pastatytoje ir funduotoje Šviesiausiojo Jo Mylistos Pono Jonušo Skumino-Tiškevičiaus, Trakų vaivados.“⁹Ibid., p. 353 [cituota pagal Jedność Święta Cerkwie wschodniey y Zachodniey, 1632]. (↑) (↑)

Leonid Timošenko