Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Praeitis

XVIII a. bazilijonų novicijų vadovėlyje teigiama, kad „[v]ienuolio priedermė yra bendrauti su Dievu per maldą, per meditaciją ir per devocinių knygų skaitymą“¹Pietro Menniti, Szkoła bazylianska zamykająca nauki dla dobrego wychowania nowiciuszow i professow Z. S. Bazylego W., W Wilnie: W drukarni J. K. M. XX. Bazylianow, 1764, p. 251.. Ten pat aiškinama, kada ir kaip turi naudotis knyga tie, kas paskyrė savo gyvenimą Dievui. Novicijus auklėjamas laikantis nuostatos, kad be knygos neįmanoma tapti geru vienuoliu. Knygos svarba dvasiniame bazilijono kelyje nulėmė vienuolyno bibliotekos reikšmę. 1617 m. steigiantis bazilijonų vienuolijai protoarkimandritas Juozapas Benjaminas Rutskis (↑), remdamasis Jėzaus draugijos patirtimi, sudarė bibliotekininko taisykles. Jau šiame dokumente buvo sudėliota pavyzdinės bazilijonų bibliotekos struktūra: pasaulietinė literatūra atskiriama nuo religinės, o ši dar suskirstoma į du skyrius – graikų ir lotynų katalikų²Порфирій Підручний, Богдан Пьєтночко, Василіянські генеральні капітули від 1617 по 1636 рік = Bazyliańskie kapituły generalne od 1617 do 1636 roku = Capitula generalia basilianorum ab anno 1617 ad annum 1636 (serija: Analecta OSBM, ser. 2, d. 1, t. 55), Рим, Львів: Місіонер, 2017, p. 450.. Nustatyta ir skaitytojo aptarnavimo tvarka, t. y. knygų skolinimas, grąžinimas ir atsakomybė. Vėliau bazilijonams plėtojant religinio ir pasaulietinio švietimo kryptis kartu buvo tikslinama ir bibliotekos koncepcija. 1773 m. bazilijonų konstitucijose biblioteka visų pirma apibrėžiama kaip pagalbinė studijuojančių bazilijonų priemonė³Constitutiones examinandae et seligendae in futuris capitulis sive Constitutiones in monasterio Hoscensi formatae, Vilnae: Typis Basilianis, 1773, p. 150.. Vis dėlto, kokio pobūdžio ir kokios apimties bus biblioteka, priklausė nuo aplinkybių: ekonominės situacijos, donatorių fundacijų, vienuolyno veiklos krypčių.

Ankstyviausias rašytinis liudijimas apie Vilniaus Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyno biblioteką siekia 1621 m. Tais metais Laurušavo bazilijonų kapitula nurodė, kad kiti vienuolynai grąžintų į Vilnių bibliotekos knygas⁴Порфирій Підручний, op. cit., p. 143.. Vilniaus biblioteka buvo viena didžiausių visoje bazilijonų vienuolijoje. Jos pobūdžiui įtakos turėjo vienuolyno buvimas LDK sostinėje, teologinių studijų organizavimas, vienuolyno spaustuvės veikla (↑) ir bendradarbiavimas su Vilniaus universitetu. Biblioteka ne kartą nukentėjo. Ypač pakenkė XVII a. vidurio, XVIII a. pradžios ir 1812 m. karai bei epidemijos. Visgi pažymėtina, kad pasibaigus sunkumams ir atsinaujinant vienuolynui visada kartu buvo atkuriama ir biblioteka.

Vilniaus bazilijonų vienuolynui būdinga tai, kad dėl skirtingų paties vienuolyno tikslų ir veiklų čia kauptos net kelios bibliotekos. Vienuolyno šventovės zakristijoje buvo saugomas liturginių knygų rinkinys, kuriuo naudotasi liturgijos ir pamaldų metu (1774 m. jame buvo 50 egzempliorių, o 1823 m. – 65⁵СПбИИ РАН, ф. 52, оп. 1, д. 297, л. 12v–13r; VUB, Rankraščių skyrius, f. 4, b. (A750) 28491, l. 23.). Vienuolyno orkestras turėjo atskirą muzikinių kūrinių su natomis bibliotekėlę (1774 m. joje suskaičiuoti 188 rankraštiniai ir spausdintiniai egzemplioriai⁶Ivanas Almesas, „Biblioteka“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 200.
). Bazilijonų nuostatos reikalavo refektorijuje (vienuolių valgomajame) skaityti dvasinę literatūrą, kuri taip pat sudarė atskirą rinkinį (Biblijos, šventųjų gyvenimai, bažnytinių susirinkimų nutarimai⁷LMAVB, Rankraščių skyrius, f. 41, b. 81, l. 11r.). O XVIII–XIX a. sandūroje vienuolyne susiformavo vadovėlių fondas, skirtas bazilijonams, lankantiems universiteto paskaitas (1823 m. jame buvo 71 vadovėlis⁸VUB, Rankraščių skyrius, f. 4, b. (A750)28491, l. 138–139.) (↑). Skirtingai nei šventovės, orkestro, refektorijaus, studentų bibliotekėlės, kurios laikytinos pagalbinėmis vienuolyno bibliotekomis, pagrindinė vienuolyno biblioteka buvo gerokai didesnė ir išsiskyrė universalesniu turiniu.

Pagrindinei bibliotekai vienuolyne buvo skirta patalpa su spintomis, kuriose knygos būdavo sudedamos pagal šifrus. Šifrą sudarė trys romėniški ir arabiški skaitmenys, kuriais žymėta spinta, skyrius ir vieta lentynoje. Ant knygos nugarėlės būdavo užrašomas autorius arba knygos pavadinimas. Biblioteka pasipildydavo iš įvairių šaltinių. Visų pirma, jos komplektavimui buvo skiriama lėšų iš vienuolyno pajamų. Pavyzdžiui, 1767 m. vienuolynas pirko knygų už 90 auksinų⁹LVIA, f. 1178, ap. 1, b. 1, l. 24v.. Kitais metais už knygas mokėta du kartus: gegužę knygoms Romoje pirkti skirta 450 auksinų, birželį – 486 auksinai¹⁰Ibid., l. 28r, 28v.. Be to, vienuolynas mokėjo už bibliotekos knygų įrišimą¹¹Ibid., l. 46v, 47v.. Kitas komplektavimo šaltinis – vietinės spaustuvės produkcija (↑). Neabejotina, kad biblioteką praturtindavo ir asmeniniai vienuolių egzemplioriai bei knygų rinkiniai. Taip į biblioteką pateko žymaus austrų teologo Paulo Laymanno moralinės teologijos veikalas, kurio savininku buvo Bazilijonų ordino Lietuvos (Švč. Trejybės) provincijos sekretorius Heraklijus Lysanskis (il. 1). 1793 m. mirus Vilniaus universiteto profesoriui bazilijonui Inocentui Kniežynskiui viena iš jo rinkinio knygų su nuosavybės įrašu „P. Innocenij Knieżyński OSBM“ pateko į bibliotekos skyrių „Filosofija, fizika, matematika ir medicina“. Knygų nuosavybės ženklai liudija, kad biblioteką papildydavo ir autorių dovanos. Antai 1692 m. jėzuitų misionierius, rašytojas Teofilis Rutka užrašė Vilniaus bazilijonų vienuolynui knygą, kurioje nagrinėja Rytų bažnyčios teologiją: Caenobio f-rum Basilianorum apud SS. Trinit. Vilnae manentium A humillime offert d. d. c. 1692. 18¹²Teofil Rutka, S. Cyrillus patriarcha Alexandrinus summi pontificis Romani caelestini in concilio Ephesino vicarius idemque spiritus s. a filio procedentis de caelo datus propugnator…, Lublini: Typis collegii Societatis Iesu, 1692, 4° (LMAVB, XVII/560, [įrašas antraštiniame lape]).
.

Pagrindinėje bibliotekoje literatūra kaupta atsižvelgiant į vienuolių intelektinius poreikius. Nesant ankstesnių amžių bibliotekos katalogų apie XVII a. rinkinio turinį galima spręsti iš išlikusių egzempliorių ir jų paminėjimų istoriniuose šaltiniuose. Manytina, kad vienuolyno bibliotekoje būta literatūros, remiantis kuria rengtos pirmosios unitų liturginės knygos. Taip pat knygų reikėjo bazilijonams rašytojams, kurie dalyvaudavo tarpkonfesinėse polemikose (↑) (↑). Šiai tematikai priklausytų bibliotekoje buvęs 1595 m. poleminis traktatas prieš stačiatikių pamokslininką Steponą Zizanijų (il. 2). Be abejo, paklausiausia buvo devocinė literatūra, kurią skolindavosi dvasines pratybas atliekantys vienuoliai. Teologinių studijų studentams buvo kaupiama teologinė, filosofinė literatūra, taip pat įvairių kalbų mokymo priemonės (vadovėliai, žodynai, skaitiniai). Pažymėtina, kad iš kalbų gramatikų dominavo graikų kalbos mokymo priemonės. Daugiausia naudotasi Jokūbo Gretserio graikų kalbos vadovėliais, iš kurių ankstyviausias yra Vilniaus spaustuvininko Jano Karcano 1604 m. laidos (il. 3). Vietinė spaustuvė (↑) taip pat naudojosi bibliotekos knygomis, perspausdindama jų tekstus. Antai 1760 m. spaustuvininkai pasinaudojo bibliotekos egzemplioriumi perspausdindami šv. Augustino dvasinius apmąstymus.

Pažymėtina, kad XVII–XIX a. pradžios vienuolyno dokumentuose neminimi biblioteką tvarkiusių vienuolių vardai, matyt, bibliotekininko pareigos buvo laikomos laikinomis.

XVIII a. pabaigoje biblioteka klestėjo: vienuolių korpuso priestate jai buvo skirta speciali salė su naujomis spintomis (↑), knygų fondai siekė 6 000 tomų. Greta tradicinių religinių knygų gausėjo pasaulietinės literatūros įvairiomis Europos kalbomis: literatūros istorijos ir kritikos (155 tomai), geografijos (73 tomai), politikos (223 tomai), mokslinių ir kalbinių enciklopedijų (102 tomai) ir t. t.¹³Arvydas Pacevičius, Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795–1864 metais: dingęs knygos pasaulis, Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 159.

1839 m. prijungus vienuolyną prie Stačiatikių Bažnyčios, biblioteka liko senose patalpose. Nuo 1845 m. jos fondais naudojosi stačiatikių seminaristai. XX a. pirmoje pusėje Vilniaus stačiatikių seminarija užsidarė ir lenkų valdžia priėmė sprendimą perduoti buvusios bazilijonų bibliotekos knygas Vrublevskių bibliotekai¹⁴VUB, Rankraščių skyrius, f. 47, b. 945, l. 74r. (il. 4). Leidiniai į naują vietą buvo perkelti prieš Antrąjį pasaulinį karą. Šiandien nemaža dalis istorinės Vilniaus bazilijonų vienuolyno bibliotekos saugoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

Ina Kažuro