Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Paveldas

Bėgant amžiams Vilniaus Švč. Trejybės šventovės pavidalas kito, veikiamas stichijų, keičiantis šeimininkams, jų konfesijai, poreikiams, ir perstatomas pagal skirtingų laikotarpių statybos bei puošybos tendencijas. Tačiau dažnos rekonstrukcijos nesunaikino ankstesnių epochų palikimo, jų ženklai liko šventovės sienose (↑) (↑) (↑).

Paskutinį sunkų išbandymą šventovei teko atlaikyti XX a. antroje pusėje sovietinės okupacijos metais, kai po jos skliautais, išvarius tikinčiuosius, buvo priglaustos mokslo įstaigos. 1940 m. buvusio vienuolyno pastatai perduoti Vilniaus valstybiniam pedagoginiam institutui. 1965 m. pagal Specialiųjų mokslinių restauracinių gamybinių dirbtuvių parengtą projektą šventovės pastatas pritaikytas Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialo hidraulikos laboratorijai, vėliau, vienuolyno pastatams atitekus Vilniaus inžineriniam statybos institutui, jame įsikūrė statybinių konstrukcijų laboratorija (il. 1). Laboratoriją iškėlus, šventovę ir varpinę nuspręsta pritaikyti instituto bibliotekai ir skaityklai¹VRVA, f. 2, b. 193–30 45.. Projektavimo darbai pavesti Paminklų konservavimo institutui. 1981–1985 m. šio instituto specialistai atliko kompleksinius pastato tyrimus (vad. Alina Samukienė): istorinius, menotyrinius, inžinerinius geologinius, konstrukcijų, architektūros, polichromijos, tinko, mūro skiedinių ir medienos cheminius tyrimus, fotogrametrinius matavimus ir kt. Buvo išsiaiškinti pastato architektūrinės raidos etapai, o po tinko sluoksniais aptikta vertingų ankstesnių laikotarpių architektūrinių ir puošybos elementų. Parengus projektinius pasiūlymus tolimesni šventovės pritaikymo skaityklai darbai nebuvo įgyvendinti. 1992 m. buvo atlikti papildomi interjero polichromijos tyrimai ir parengtas interjero sienų tapybos restauravimo projektas²Ibid.; VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 5218; „Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblis“: [u. k. 27316], in: Kultūros vertybių registras, prieiga internetu: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/d74c79bb-d879-4a9f-981b-9268c7feae79, žiūrėta: 2020 12 08., tačiau jis taip pat liko neįgyvendintas.

Viltis sutvarkyti statinį vėl sužibo tik po kelių dešimtmečių, artėjant šventovės pastatymo penkių šimtų (1514–2014) ir Bazilijonų ordino Švč. Trejybės provincijos įkūrimo keturių šimtų (1617–2017) metų sukaktims. 2013 m. iš Kultūros paveldo departamento paveldotvarkos programos buvo skirtos lėšos šventovės stogo ir bokštų tvarkybos³Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčia (u. k. KVR 27316), Aušros Vartų g. 7b, Vilniaus m. Stogo ir bokštelių tvarkybos (restauravimo ir remonto) darbų projektas, projekto vadovė Audronė Šolienė, Vilnius: VĮ „Lietuvos paminklai“, 2013., o vėliau ir kitiems darbams.

Rengiant stogo tvarkybos darbų projektą iškilo restauravimo koncepcijos klausimas. Siekiant išryškinti šventovę gatvių perspektyvose ir miesto panoramose, dabartiniams jos šeimininkams kilo centrinio bokšto atkūrimo idėja. Masyvus kupolo formos bokštas stogo centrinėje dalyje iškilo XIX a. antroje pusėje. Tuo metu atlikti ir kiti darbai, pakeitę šventovės išvaizdą: buvo pažemintas stogas, perdarytas karnizas, nugriautas galinio (rytinio) fasado vėlyvojo baroko formų frontonas, pagrindiniame (vakariniame) fasade pristatyti kampus pabrėžiantys bokšteliai ir arkinis frontonas, trijų dalių laiptai, perdarytas įėjimo portalas, padidinti langai. Rekonstrukcija atlikta pagal Vilniaus gubernijos architekto Nikolajaus Čagino projektą ir turėjo aiškų tikslą – suteikti šventovei bizantiškos cerkvės įvaizdį. Stogo centre pastatytas kupolo formos bokštas (medinės konstrukcijos, butaforinis, neišgriaunant skliautų) šventovės tūrį turėjo priartinti prie penkių kupolų cerkvės vaizdo (il. 2, 3, 4). Vėliau (iki 1927 m.), kai šventovė jau priklausė katalikiškai Šv. Vincento Pauliečio draugijai, kupolas buvo nugriautas. Išskyrus kupolą, šventovės pavidalas iki šių dienų išliko toks, koks buvo suformuotas XIX a. antroje pusėje vykusios rekonstrukcijos metu. Bokšto atkūrimo klausimas buvo apsvarstytas platesnėje specialistų restauratorių grupėje ir nuspręsta, kad stačiatikių cerkvės įvaizdį kuriantys elementai neturi būti atkuriami. Jų sugrąžinimas reikštų pritarimą Rusijos imperijos vykdytai politikai kitų konfesijų kulto pastatus prievarta versti stačiatikiškais ir Jono Kristupo Glaubico sukurto vėlyvojo baroko šventovės architektūrinio pavidalo sunaikinimui.

Prie restauravimo koncepcijos sugrįžta 2015 m., kai rengtasi šventovės fasadų restauravimui⁴Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio (u. k. kultūros vertybių registre 681) Švč. Trejybės bažnyčia (u. k. KVR 27316), Aušros Vartų g. 7b, Vilniaus m. Fasadų tvarkybos darbų: restauravimo, remonto ir avarijos grėsmės pašalinimo (techninių apsaugos priemonių įrengimo) projektas, projekto vadovė Audronė Šolienė, Vilnius: VĮ „Lietuvos paminklai“, 2015.. Ikonografinės medžiagos tyrimai padėjo suprasti, kaip iki XIX a. antroje pusėje atliktos rekonstrukcijos galėjo atrodyti šventovės galinis (rytinis) fasadas. Jis užfiksuotas XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje dailininko Juozapo Peškos sukurtose litografijose (il. 5). Tarp rytinių bokštų, virš apsidės buvo iškeltas aukštas ir išraiškingas lenktos formos barokinis pinjonas, į kurį rėmėsi status stogas. Dėl šio išskirtinio akcento šventovė buvo gerai matoma dabartinių Didžiosios, Aušros Vartų gatvių perspektyvose ir miesto panoramose. Apie 1861–1866 m. fotografo Alberto Sveikovskio darytoje Vilniaus miesto panoramos nuotraukoje užfiksuotas šventovės siluetas įrodė, kad reprezentacinis ir dominuojantis buvo šventovės rytinis, o ne vakarinis fasadas, kaip manyta iki tol (il. 6).

Architektūros tyrimai atskleidė, kad pirminis gotikinis sienų mūras išliko nesunaikintas per visą pastato perimetrą iki XIX a. antroje pusėje suformuoto karnizo, išskyrus vakarinį fasadą, nugriautą XVIII a. prailginant pastatą. Po tinku taip pat rasta gotikos laikotarpio architektūrinių elementų ir puošybos: įgilintas tinkuotas frizas su profiliuoto mūro apatine dalimi; pastato kampų formavimo detalės; laiptuotos arkos, suformuotos pirminiu mūru ir jungiančios trijų dalių apsidę, paryškinimas plonasieniu tinku⁵Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčia (u. k. KVR 27316), Aušros Vartų g. 7b, Vilniaus m. Architektūrinių tyrimų papildymas, par. R. Zilinskas, Vilnius: VĮ „Lietuvos paminklai“, 2015.. Galiniame (rytiniame) fasade aptikti gotikinio laikotarpio langų fragmentai su neišlikusių tinkuotų apvadų atspaudais.

Polichromijos tyrimai padėjo išsiaiškinti netikėtą XVIII a. antros pusės fasadų spalvinį sprendimą. Vienu metu rokoko stiliaus bokštai buvo dažyti malachito spalva, o juos puošiantys rokailės formos ornamentai – pilkais perlo atspalviais. Kitose pastato vietose tokių spalvų pėdsakų neaptikta, todėl iškelta prielaida, kad taip buvo dekoruoti tik matomiausi šventovės elementai – bokštai ir neišlikęs frontonas. Bokštų antro tarpsnio nišose rasta langus imituojanti sieninė tapyba. Ankstyviausiu laikotarpiu fasadai buvo balsvų, vėliau – gelsvų, geltonų, rausvų, vėliausi – melsvai pilkų, geltonų, ochros spalvų ir atspalvių. XIX a. šventovę pavertus cerkve barokinio dekoro elementai daugiausiai dažyti ta pačia spalva kaip ir fasadų plokštumos, sąmoningai siekiant neišryškinti katalikų ir unitų šventovėms būdingų architektūros elementų⁶Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčia (u. k. KVR 27316), Aušros Vartų g. 7b, Vilniaus m. Fasadų polichromijos tyrimai, par. E. Kazlauskaitė, VĮ „Lietuvos paminklai“, Vilnius, 2015..

Tyrimų duomenys leido konstatuoti, kad nepaisant didelio masto rekonstrukcijų pastato mūre yra išlikusių visų jo istorinės raidos etapų elementų (il. 7, 8). Tačiau turimi ikonografiniai duomenys nėra pakankami, kad būtų galima atkurti unitiškojo, arba barokinio, laikotarpio šventovės pavidalą. Yra liudijimų apie detalią pastato fiksaciją iki XIX a. antroje pusėje atliktų perstatymų, tačiau šiuo metu žinomas tik vienintelis pastato pjūvio brėžinys⁷VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 5214.. Be to, norint atkurti to laikotarpio fasadus, tektų atlikti didelius ardomuosius darbus, kurie gali paveikti ir išlikusias vertybes. Todėl restauruojant fasadus buvo pasirinktas pagarbos kiekvienam istoriniam laikotarpiui principas: išsaugoti eklektišką, keleto rekonstrukcijų metu suformuotą pastato architektūrinę išraišką. Nuspręsta kuo daugiau atidengti ir eksponuoti giluminiuose sluoksniuose išlikusius, bet pastato tūryje nematomus ankstyviausio (gotikinio) laikotarpio architektūrinius elementus, išryškinti baroko laikotarpio puošybą, atskleidžiant jos spalvinį sprendimą, o XIX a. stačiatikių cerkvės architektūrines detales niveliuoti, fasaduose spalviškai jų neišskiriant (il. 9).

Siekiant išlaikyti fasadų architektūrinio sprendimo visumą ir sujungti skirtingos stilistikos detales bei spalvinį dekorą, pagrindinių plokštumų dažymui pasirinkta neutrali foninė gelsvai balkšva spalva. Ji buvo naudota ankstyvuoju laikotarpiu ir kartota atliekant vėlesnius remonto darbus. Restauruota skirtingų laikotarpių sieninė tapyba: XVIII a. iliuzoriniai langai bokštuose ir XIX a. figūrinė tapyba pagrindinio (vakarinio) fasado nišose (kairėje nišoje pavaizduoti Trys Vilniaus kankiniai šventieji Antanas, Jonas ir Eustatijas; dešinėje – trys Švč. Trejybės vienuolyno vadovai šv. kankinys Makarijus, Jonas II ir Silvestras Belkevičius) (il. 10). Pseudobizantinių formų portalą su „tapybiška laiko patina“ nuspręsta konservuoti išlaikant tekstūrinę ir spalvinę sąsajas su to paties laikotarpio figūrine tapyba. Fasadų tvarkybos darbai atlikti 2016–2020 m. (il. 11, 12, 13)

2020 m. buvo baigti laidojimo kriptos po didžiuoju altoriumi tvarkymo darbai (↑). Vienuolija, tyrėjai ir projektuotojai priėmė bendrą sprendimą cilindriniu skliautu dengtoje patalpoje įrengti kolumbariumą. Priešais centrinį altorių atidengtas ir restauruotas įėjimas su laiptais, paliekant galimybę epizodiškai kriptą atverti lankytojams. Patalpoje abipus tako sumūrytos sienos su nišomis, kuriose amžinai pagarbai perlaidoti 2015–2016 m. kompleksinių tyrimų metu rasti palaikai⁸Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčia (u. k. KVR 27316), Aušros Vartų g. 7b, Vilniaus m. Rūsio patalpos tvarkybos darbų (remonto, restauravimo) projektas, projekto vadovė Audronė Šolienė, Vilnius: VĮ „Lietuvos paminklai“, 2018. (il. 14).

Dabartinė šventovės vidaus erdvinė-planinė struktūra suformuota XVIII a. rekonstrukcijų metu, kai pirminis graikiško kryžiaus plano su keturiais pilioriais gotikinis statinys buvo prailgintas viena travėja ir transformuotas į trinavį halinį. Vėlesnės rekonstrukcijos vidaus erdvei įtakos nepadarė. 2018 m. buvo parengta interjero ir polichrominio dekoro restauravimo koncepcija. Sieninės tapybos restauravimo koncepcijoje išlaikyti 1992 m. parengto tapybinio dekoro restauravimo projekto metodikos ⁹VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 5218. ir fasadų restauravimui taikyti principai. Interjere siūlyta atskleisti visų šventovės raidos etapų vertybes, eksponuojant ne tik XVI–XVIII a. antros pusės dekorą, bet ir nedidelius carinio laikotarpio puošybos fragmentus.

Geriausiai interjere išlikusį XVIII a. antros pusės tapybinį dekorą, išryškinantį architektūrinius elementus ir jo pilkų atspalvių spalvinį sprendimą, siūlyta palikti vyraujantį, atidengiant jo kompozicinę visumą. Ankstyvesnę XVI–XVII a. unikalią ir ryškiaspalvę raudonų, geltonų, melsvų spalvų ornamentuotas audinio juostas vaizduojančią sieninę tapybą nuspręsta atidengti sienų apatinėje dalyje, kur vėlesnio laikotarpio polichrominio dekoro elementų yra mažiau (il. 15). Numatyta restauruoti istoriniuose šaltiniuose minimų šv. Juozapato naudotų durų tapytą portalą šiaurinėje sienoje¹⁰Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčia (u. k. KVR 27316), Aušros Vartų g. 7b, Vilniaus m. Interjero tvarkybos (remonto, restauravimo, konservavimo) darbų projektiniai pasiūlymai, projekto vadovė I. Staniūnienė, Vilnius: VĮ „Lietuvos paminklai“, 2018. (il. 16).

Omenyje turint išskirtinį šv. Juozapato (↑) vaidmenį visai Unitų bažnyčiai ir Vilniaus Švč. Trejybės šventovės istorijai, svarbiu uždaviniu tampa jo tikrų ir simbolinių gyvenimo ženklų išryškinimas ansamblio erdvėje. Sakoma, kad būsimas šventasis gyveno virš vienuolyno kiemo vartų įrengtoje celėje¹¹VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 5214.. Šių vartų fasade, greta celės lango išliko tapybinis šventojo atvaizdas, nykstantis, sunkiai beįžiūrimas ir laukiantis restauravimo (il. 17).

Audronė Šolienė