Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Paveldas

Vilniaus Švč. Trejybės šventovė su vyrų ir moterų vienuolynais kadaise užėmė nemenką senojo miesto dalį, plytėjusią tarp dabartinių Aušros Vartų ir Arklių gatvių (il. 1, 2)¹XVII a. pradžios jurisdikos ribų aprašymą žr. Археографический сборник документов, относящихся к истории Северо-Западной Руси, издаваемый при управлении Виленскаго учебнаго округа, t. 10, Вильна: Печатня О. Блюмовича, 1874, p. 19–22.. Ansamblio teritoriją juosė mūro tvora su vartais. Išliko įspūdingiausias jų statinys – iš dvejų vartų sudarytas pagrindinis įėjimas. Pirmieji, vadinamieji Bazilijonų vartai yra tarsi viso ansamblio „vizitinė kortelė“, gerai matomi nuo Aušros Vartų gatvės (il. 3). Jie pasitinka puošniu fasadu su reljefiniu švč. Trejybės atvaizdu, primenančiu šventovės ir vienuolyno titulą, o jų dinamiškos ir pulsuojančios barokinės formos kreipia žvilgsnius į ansamblio gilumą. Statinys iškilo 1761 m. Už jo laukia kuklesni antrieji vartai (il. 4). Jie buvo puošti tapyba, kurios išliko tik fragmentai. Kadaise ant jų būta Juozapato Kuncevičiaus atvaizdo. Jis dar buvo matomas 1837 m.²LMAVB, Rankraščių skyrius, f. 41, b. 220, l. 1. Pasivaikščioję rastume ir daugiau išlikusių ansamblio tvoros ir vartų elementų (il. 5).

Mūrinės Švč. Trejybės šventovės (il. 6) istorija prasidėjo XVI a. pradžioje. Lietuvos kariuomenės vado Konstantino Ostrogiškio funduotos šventovės (cerkvės) mūrai (↑) išliko iki mūsų dienų. Nors juos slepia vėlesnių laikų tinkas ir priestatai, tačiau ir dabar galime suprasti, koks didingas tai buvo statinys. Tyrimų duomenys liudija, kad šventovėje susipynė Rytų ir Vakarų krikščionių sakralinės architektūros bruožai. Ji buvo beveik kvadratinio plano, su trimis pusapvalėmis apsidėmis rytinėje dalyje. Tai būdinga stačiatikių architektūrai. Kita vertus, keturi pilioriai (atraminiai stulpai) pastato viduje laikė ne kupolą, o skliautus. Tai perimta iš Romos katalikų bažnyčių³Algė Jankevičienė, „Dviejų stilių sintezė XVI a. Vilniaus cerkvių architektūroje“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė (serija: Acta Academiae Artium Vilnensis = Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 26), Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 173.. Šie pilioriai išliko, tik XVIII a. pabaigoje jie dar buvo papuošti ankstyvojo klasicizmo formų kapiteliais. Tokius pat kapitelius turi ir keturi kiti nauji pilioriai, pastatyti XVIII a. rekonstruojant šventovę (il. 7). Aukštas dvišlaitis stogas, trikampiai fasadų frontonai, sienas sutvirtinantys laiptuoti kontraforsai – šie gotikiniai elementai taip pat buvo perimti iš XVI a. bažnyčių architektūros. Deja, dėl vėlesnių perstatymų jie neišliko ir dabar atgimsta tik mokslininkų rekonstrukcijose. Visgi kai kuriuos to laikotarpio reliktus dar galima pamatyti. Jie telkiasi rytinėje šventovės dalyje (prie galinio fasado): tai apsidžių sienas puošianti reljefinė ornamentinė mažų arkų juosta ir du apvalaus skerspjūvio kampiniai bokšteliai su sraigtiniais, į pastogę vedusiais, laiptais (viršutiniai bokštelių tarpsniai užstatyti po 1760 m. ir tai liudija jų barokinė stilistika). Čia eksponuojamas ir autentiškas XVI a. mūras, atidengtas 2018 m. vykstant restauracijai. Mūras pasižymi dekoratyviniu kryžminiu raštu, sukurtu naudojant raudonos ir gelsvos spalvos plytas (il. 8). Taip buvo sumūryta visa šventovė.

Pagrindinis (vakarinis) šventovės fasadas neišliko. Jis sunaikintas 1792 m. plečiant šventovę vakarų kryptimi. Senojo fasado vietą dabar žymi restauratorių palikta vertikali „atodanga“ šiaurinėje šventovės sienoje (il. 9). Iš XVIII a. sukurto pagrindinio fasado išliko vertikalūs piliastrai ir pusapvalės nišos (tik tapyba jose jau XIX a. pabaigos). Jo viršutinė dalis pertvarkyta 1869 m. Šia rekonstrukcija siekta suteikti šventovei bizantinės architektūros bruožų: buvo nugriautas klasicistinis trikampis frontonas, pastatyti šoniniai bokšteliai ir juos jungianti baliustrada (il. 10, 11).

1792 m. taip pat buvo padidinti pastato langai, keistas šventovės vidus: perdaryti ar naujai sumūryti skliautai, pastatytas naujas vargonų choras (il. 12). Visa tai matoma ir dabar (↑) (↑).

XVII a. prie šventovės buvo pristatytos kelios koplyčios. Išliko jų tūriai. Prie šiaurinio šoninio šventovės fasado yra prisišliejusi Šv. Luko koplyčia (il. 13). 1792 m. ji mūriniu koridoriumi ant arkinių atramų buvo sujungta su varpine ir moterų vienuolynu. 1840 m. koridorius nugriautas, tačiau jo pėdsakų liko varpinėje ir koplyčios sienoje (buvusio perėjimo į koplyčią vieta atidengta ir eksponuojama). Pietinėje šventovės pusėje išliko Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai koplyčia, kitaip vadinama Skuminų koplyčia (il. 14). Ji buvo ne kartą perstatyta, o 1851–1852 m. ir 1891 m. rekonstruota bei išplėsta, sujungiant su buvusia zakristija ir dalimi koridoriaus, vedusio iš šventovės į vyrų vienuolyną⁴Rūta Janonienė, „Architektūrinis ansamblis“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 220, 223.. Tuo metu buvo iškirstos ir dvi durų angos iš rekonstruotos koplyčios į šventovę, jos matomos ir dabar. Pagrindinis šios koplyčios architektūrinis akcentas yra kupolas, visai erdvei suteikiantis iškilmingumo ir harmonijos. Buvusios Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčios, stovėjusios toje pačioje pietinėje šventovės pusėje, architektūros pėdsakai geriausiai matomi iš išorės. XVIII a. ji buvo paversta zakristija, o XIX a. sujungta su Skuminų koplyčia. XVIII a. pabaigoje už Skuminų ir Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčių (pietinėje šventovės pusėje, arčiau galinio fasado) buvo pastatytas šventovę ir vyrų vienuolyną jungiantis koridorius. 1869 m. jis buvo nugriautas, o XXI a. dalis jo vėl atstatyta. 2009 m. čia įrengta ekspozicija „Konrado celė“, primenanti apie XIX a. pirmoje pusėje vienuolyne buvusį kalėjimą, jame kalintą Adomą Mickevičių ir jo garsiąsias „Vėlines“. Iš tiesų Mickevičius kalėjo kitoje patalpoje, tad dabartinė ekspozicija turi tik simbolinę reikšmę.

Šventovę supa šventorius. Seniau jame būta kapinių, o XIX a. minimi gėlynai. Aplink šventorių buvo išdėstyti kiti ansamblio statiniai.

Įėjus į šventoriaus kiemą pro pagrindinius vartus, dešinėje vartų pusėje pasitinka varpinė (il. 15). Ji pastatyta XVI a. antroje pusėje ir kadaise buvo gerokai aukštesnė, joje kabojo varpai, buvo laikrodis. Statinys turėjo renesanso bruožų. Dabar likusi tik apatinė varpinės dalis⁵Algė Jankevičienė, „Dviejų stilių sintezė…“, p. 174.. Taip pat anksčiau varpinės sienas skaidė aukšti, pusapskritėmis arkomis užsibaigiantys langai. Jie užmūryti XVIII–XIX a., tačiau jų pėdsakai dar gerai matomi iš pastato vidaus. Greta varpinės – vyrų ir moterų vienuolynus skyrusi tvora. Kairėje vartų pusėje stovi buvusios bursos (vienuolyno mokyklos) namas. Jis pastatytas XVIII a. pabaigoje, senų, galbūt XV–XVI a., pastatų vietoje. Iš šio namo buvo galima patekti į priestatą virš pagrindinio įėjimo antrųjų vartų ir į muzikantams skirtą balkoną Bazilijonų vartų fasade.

Erdves į vakarus ir pietus nuo šventoriaus užėmė vyrų vienuolynas. XVIII a. antroje pusėje palei šventorių buvo pastatyti pagrindiniai vienuolyno gyvenamieji korpusai, jie išliko iki mūsų dienų. Tai neįmantrios architektūros, tačiau solidūs pastatai, ramius jų fasadus skaido langų eilės ir piliastrai. Vakarinis korpusas (il. 16) yra trijų aukštų ir iš „galinės“ (šventoriui priešingos) pusės turi kelis priestatus: atsišakojantį flygelį ir apskritą bokšto formos priestatą (šis pastatytas XIX a. antroje pusėje)⁶A. Jankevičienė, V. Levandauskas, „Švč. Trejybės cerkvės ir bazilijonų vienuolyno pastatų ansamblis M. Gorkio g. 71, 73“, in: Vilniaus architektūra, sud. A. Jankevičienė, Vilnius: Mokslas, 1985, p. 168.. Pietinis korpusas (il. 17) – trijų aukštų su pusrūsiu. Šio korpuso šiaurinė (į šventorių atgręžta) siena stovi ant XVII a. sumūrytų pamatų, o pietvakarinė jo dalis – ant dar senesnio, XVI a. pabaigos–XVII a. pradžios, mūro⁷Tauras Poška, „Bazilijonų vienuolynas Vilniuje, Arklių g. 18–Aušros Vartų g. 7“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais, Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2006, p. 218–219.. Pastatų viduje išliko autentiškų detalių: skliautų ir nišų, rasta XVIII a. pabaigos ir XIX a. antros pusės sienų tapybos fragmentų. Tačiau nemažai kas sunaikinta XIX–XX a. remontuojant šiuos pastatus, tada iš dalies buvo pakeistas ir patalpų išdėstymas. 2004 m. vakarinis korpusas buvo pritaikytas mokymo įstaigos reikmėms, čia įsikūrė ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas (pritaikymo projekto vadovė Alina Samukienė). 2005–2006 m. pietinis korpusas pritaikytas bazilijonų vienuolynui (projekto vadovė Virginija Bakšienė) (↑).

Buvusio moterų vienuolyno pastatai išsidėstę šiaurinėje ansamblio dalyje, aplink du kiemus (il. 18). Vienuolynas susiformavo XVII–XVIII a., sujungus kelis nedidelius XV–XVI a. mūrinius namus.

Dabartiniuose fasaduose atidengtas to meto sienų mūras, restauruotos buvusių durų, įvažiavimo vartų angos, vizualiai išryškinti iki sujungimo buvę atskirų pastatų tūriai. Pastatuose šiuo metu įrengti butai, veikia įvairios įstaigos (il. 19) (↑).

Rūta Janonienė