Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Nuo kriptų iki kasdienybės

Vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais apie asmens socialinį statusą bylodavo ne tik jo luominė priklausomybė ar padėtį visuomenėje demonstruojantys išoriniai ženklai, bet ir laidojimo vieta. Svarbias pareigas ėję ar kitaip nusipelnę vienuoliai bei įtakingi pasauliečiai laidoti bažnyčių viduje ir kuo arčiau pagrindinio altoriaus – ši erdvė laikyta sakraliausia. Mažiau įtakingi ir turtingi laidoti už bažnyčių sienų, šventoriuose.

Vilniaus Švč. Trejybės šventovė nebuvo išimtis. Čia laidoti vienuoliai ir pasauliečiai¹Leonidas Timošenka, „Švč. Trejybės stačiatikių vienuolynas“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 64.. Tai patvirtina išlikusios antkapinės plokštės, liudijančios, kad šventovėje palaidotas ir miesto burmistras Anastazas Braha (XVI a.), ir vienuolyno vikarė Konstancija Jelenskytė (XVIII a.) (↑). XVII a. pirmoje pusėje prie šventovės pastatytos koplyčios, kurių kriptose laidoti kilmingieji: Polocko vaivadijos vaiskis Eustachijus Korsakas-Golubickis ir jo žmona Sofija fundavo Šv. Luko koplyčią; Naugarduko vaivada Teodoras Skuminas-Tiškevičius – Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai (vadinamą Skuminų); Vilniaus žemės teismo raštininkas Jonas Kalenda – Šv. Kryžiaus Išaukštinimo²Rūta Janonienė, „Architektūrinis ansamblis“, in: Vadimas Adadurovas, op. cit., p. 212. (↑) (↑). Laidota ne tik koplyčių kriptose, bet ir po altoriais įrengtuose rūsiuose (il. 1) (↑). Apie tai kalbama XVII‒XVIII a. testamentuose. Štai 1666 m. Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo brolijos narys Vilniaus burmistras Jonas Kukovičius pageidavo, kad jo „nuodėmingas kūnas būtų palaidotas brolijos kriptoje“ (w sklepie Brackim)³LVIA, f. SA, b. 5335, l. 117.. Apie kitas laidojimo kriptas užsimenama vienuolyno dienoraštyje. Antai 1778 m., praėjus dviem dienoms po mirties, Vilniaus burmistras Konradas Žylka dalyvaujant bazilijonams, senosios regulos karmelitams (iš Visų Šventųjų vienuolyno), bernardinams, pranciškonams konventualams ir dominikonams buvo iškilmingai palaidotas šventovės kriptoje greta pal. Juozapato altoriaus⁴LVIA, f. 1178, ap. 1, b. 374, l. 58‒58v.. Tais pačiais metais dienoraštyje pažymėta: „Septintą valandą vakaro buvo išlydėta į mūsų cerkvę jos mylista ponia Antanina Milevskienė, Nemėžio seniūnienė, o šias gedulingas apeigas atliko pats jo mylista kunigas [vienuolyno] vyresnysis; ir tą pačią dieną, po to, kai žmonės išėjo iš cerkvės, buvo palaidota kriptoje po Šv. Anupro [altoriumi].“⁵Ibid., l. 62v. Iškilmingos apeigos ir amžino poilsio vieta liudijo ne tik asmens padėtį visuomenėje, bet ir artimus jo ryšius su bazilijonais ar šventovėje veikusiomis brolijomis. Kita vertus, tai, kad aukštos socialinės padėties žmonės laidoti būtent Švč. Trejybės šventovėje, rodo šios vietos reikšmę ir prestižą (↑) (↑) (↑) (↑).

Martynas Jakulis