Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Nuo kriptų iki kasdienybės

2014 m. specialistų komisija apžiūrėjo po Vilniaus Švč. Trejybės šventove esančias patalpas – laidojimo kriptas. Po didžiuoju altoriumi įrengtoje kriptoje buvo rasti netvarkingai suversti karstai, tarp jų mėtėsi atskiros karstų lentos, žmonių kaulai, plytgaliai, šiukšlės (il. 1, 2). Dalis karstų buvo labai apirę. Nutarta kriptą deramai sutvarkyti, prieš tai atliekant būtinus mokslinius tyrimus. 2015‒2016 m. juos atliko Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas (vadovas prof. Albinas Kuncevičius)¹Dar žr. Albinas Kuncevičius, et al., „Vilniaus bazilijonų Švč. Trejybės bažnyčios unitų karstų tyrimai“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2015 metais, Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2016, p. 237–247; Albinas Kuncevičius, „Vilniaus bazilijonų Švč. Trejybės bažnyčios unitų palaidojimų tyrimai 2016 m.“, in: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2017 metais, Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2018, p. 265–268. Tyrimų ataskaitos: Albinas Kuncevičius, Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio (681) Švč. Trejybės bažnyčios (27316), Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Aušros Vartų g. 7B, 2015 metų archeologinių žvalgymų ataskaita, Vilnius, 2015; Albinas Kuncevičius, Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčios (27316) teritorijos, Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Aušros Vartų g. 7B, 2016 metų detaliųjų archeologinių tyrimų ataskaita, Vilnius, 2016.. Vyko kompleksiniai (istoriniai, archeologiniai, antropologiniai, architektūriniai, menotyriniai) tyrimai (il. 3), padėję atskleisti ne tik vienuolių bazilijonų laidosenos, bet ir jų gyvenimo būdo, mitybos, sveikatos detalių.

Istoriniuose šaltiniuose ši laidojimo patalpa vadinama brolijos kripta (sklep Bracki). Į kriptą patenkama pro šventovės grindyse tiesiai priešais didįjį altorių esantį įėjimą. Nusileidžiama laiptais. Pati kripta yra puscilindrio skerspjūvio formos (ilgis 8,7 m, plotis 5,8 m, aukštis apie 4,3 m), jos galinėje sienoje – anga ventiliacijai ar šviesai. Sprendžiant pagal mūrą, kripta galėjo būti sumūryta keliais etapais: patalpos galinė siena atrodo yra senesnė už šonines sienas, o šios – senesnės už skliautą. Išliko buvusių grindų fragmentai. Aptiktas nuo įėjimo į kriptą link jos vidurio vedęs „takas“, sudėliotas iš perdegusio ir suirusio iki 2 cm storio ir apie 20 x 40 cm dydžio metalo plokščių – storos skardos gabalų arba buvusių metalinių durų (?) apkaustų liekanų. Plokštės sudarė beveik ištisinį metalo pakloto taką, vedusį, matyt, tarp kažkada dar tvarkingai sudėtų karstų eilių. Ant šio grindų sluoksnio 2015 m. ir buvo rasti suversti karstai. Ties įėjimu į kriptą, apie 0,7 m žemiau paskutinės laiptų pakopos, dar rastas nedidelis grindų plotelis, išklotas neglazūruotomis raudonos spalvos grindų plytelėmis.

Prie įėjimo į kriptą buvo sumesta apie 15 karstų. Manytina, kad jie čia pateko vėliausiai. Kriptos gale gulėjo trimis ar keturiais aukštais, iki pat kriptos viršaus sukrautų karstų krūva. Tarp jų mėtėsi smulkios statybinės griuvenos ir žmonių kaulai, kurie į kriptą pateko (sumesti) per ventiliacijos angą, greičiausiai atliekant kokius nors šventovės remonto ar jos aplinkos tvarkymo darbus. Kiek mažiau karstų buvo patalpos viduryje.

2015 m. kriptoje rasti 53 karstai su palaikais (24 karstai buvo gana gerai išlikę, kitų aptiktos tik dalys ar menkos liekanos) ir apie 60 individų pavienių kaulų. Visi karstai lentiniai, apie 1,8‒2 m ilgio, 0,5–0,7 m pločio galvūgalyje ir 0,4‒0,5 m kojūgalyje, 0,6 m aukščio (su dangčiu). Tik nedidelė jų dalis buvo su dangčiu, kitų dangčiai greičiausiai bus „pasimetę“ ar suniokoti perkeliant karstus iš vienos vietos į kitą. Dangčiai prie apatinės karsto dalies tvirtinti mediniais kaiščiais ir tik retais atvejais metalinėmis vinimis. Dalis karstų buvo papuošti Jėzaus Kristaus ar Švč. Mergelės Marijos monogramomis (lotyniškomis arba graikiškomis), puošta ir kitokiais ženklais, pavyzdžiui, kaukolės ir sukryžiuotų kaulų motyvu. Kita dalis karstų buvo nudažyta juodai ir pažymėta baltos spalvos kryžiais ar pan. Ant 14 karstų rasti užrašai (lotynų ar lenkų kalba), lakoniškai pateikiantys reikšmingiausius mirusiojo gyvenimo faktus (il. 4, 5, 6). Pavyzdžiui: „Didžiai gerbiamas tėvas Florijonas Valickis, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino [vienuolis], Liadų [vienuolyno] vyresnysis, generalinis prokuratorius. Mirė 1750 metų liepos 6 dieną, [būdamas] 37 metų, 11 metų [nugyvenęs] kaip vienuolis“.

Įkapės (↑) ir užrašai (↑) liudytų, kad minėtieji palaidojimai priklauso 1717–1788 m. mirusiems bazilijonų vienuoliams. Taip pat galima teigti, kad tai nėra pirminė jų palaidojimo vieta ar tvarka. Paskutinį kartą karstai į kriptą nešti turbūt sovietiniais metais, kai uždarytoje šventovėje buvo įrengiamos Valstybinio inžinerinio statybos instituto mokslinės laboratorijos gelžbetonio konstrukcijų kokybei tyrinėti. Tuo metu karstai su palaikais, prieš tai galimai buvę įvairiose kitose šventovės kriptose, buvo iškelti ir sunešti į šią patalpą. Keliuose arčiau įėjimo gulėjusiuose karstuose aptiktos 1965 m. laikraščių skiautės.

Tyrimų metu paaiškėjo, kad buvo laidojama ir po kriptos grindimis, užkasant. 2016 m. šiame sluoksnyje aptikta 18 karstų su palaikais ir 2 palaidojimai be karstų. Atrodo, kad jie čia buvo užkasti ne vienu metu, tačiau laidota gana tvarkingai: guldant eilėmis prie kriptos šoninių sienų, galva į jos galinę sieną (šventovės altoriaus pusę) arba į įėjimą, užkasant 0,5–1 m gylyje. Visi rasti karstai buvo be ornamentų ar užrašų. Didesnioji dalis čia palaidotųjų, matyt, buvo bazilijonai vienuoliai. Tai liudytų įkapės: rastas vienas epitrachilis, šeši paramanai. Tačiau viename iš karstų gulėjo apie 50 metų amžiaus moteris: ji buvo palaidota su vilnonio audeklo gobtuvu (išliko jo fragmentų), ant kūno rastos gėlytės (žiedlapiai padaryti iš plono šilko ir tinklinio audinio, koteliai – iš metalinės vielos) ir siuvinėta detalė su Kristaus monograma „IHS“. O vieno karsto dydis leistų manyti, kad čia buvo palaidotas ir vaikas (karstelio dydis apie 1 × 0,3 × 0,2 m, palaikai neišliko). Kadangi seniausias palaidojimas kriptos viduje (ant grindų), sprendžiant iš užrašų, siejamas su 1717 m., tikėtina, kad kriptoje užkasti karstai ir palaikai priklauso laikotarpiui iki 1717 m.

Po tyrimų visi palaikai buvo sugrąžinti ir perlaidoti sutvarkytoje kriptoje (restauruota ir pritaikyta perlaidojimui 2017–2020 m.) (il. 7, 8, 9) (↑).

Albinas Kuncevičius