Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Nuo kriptų iki kasdienybės

Vilniaus Švč. Trejybės šventovės kriptose laidoti kelių socialinių grupių atstovai: įtakingi pasauliečiai, prie šventovės veikusių brolijų nariai bei vienuoliai bazilijonai ir bazilijonės (↑). 2015–2016 m. vykusių tyrimų metu laidojimo kriptoje po didžiuoju šventovės altoriumi buvo rasti daugiausia vienuolių palaikai (↑). Tad ir aptarsime bazilijonų mirtį ir laidojimą Vilniaus Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyne.

Palaidotieji kriptose gali tik iš dalies atspindėti Vilniaus bazilijonų vienuolyno bendruomenės sudėtį. Bazilijonai, kaip būdinga ir kitoms ankstyvaisiais naujaisiais laikais susikūrusioms vienuolijoms, buvo nuolat iš vieno vienuolyno į kitą judantys ir aktyviai veikiantys vienuoliai. Daugelis jų pabuvojo skirtinguose Lietuvos provincijos vienuolynuose, ten praleisdavo po keletą metų. Ilgesnį laiką viename vienuolyne paprastai gyvendavo tik kunigo šventimų neturintys broliai ar mažesnėms rezidencijoms vadovaujantys tėvai. Tokia nuolat besikeičianti buvo ir Vilniaus bazilijonų vienuolyno bendruomenė. Ankstyvuoju savo gyvavimo laikotarpiu, kai archimandritu 1614‒1617 m. buvo būsimas šventasis kankinys Juozapatas Kuncevičius (↑), Vilniaus bazilijonų vienuolyno bendruomenė sparčiai augo ir vienu metu ją sudarė beveik 60 vienuolių¹Pavlo Krečiunas, Vasilis Parasiukas, „Švč. Trejybės unitų vienuolynas ir Bazilijonų ordino steigimas“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 83.. Vėliau jie pasklido po kitus provincijos vienuolynus. Po XVII a. viduryje ir XVIII a. pradžioje patirtų krizių vienuolyno gyvenimas stabilizavosi ir vėlesniais XVIII a. dešimtmečiais čia nuolat gyvendavo apie 20 tėvų, brolių ir vienuoliško gyvenimo keliu dar tik pradedančių eiti naujokų. Antai 1737 m. vizitacijos akte užfiksuota, kad tuo metu vienuolyne gyveno 24 vienuoliai: 13 tėvų, du broliai ir devyni naujokai²ÖNB Wien, SN 3847, l. 158‒159.. Taigi dėl didelio bendruomenės mobilumo tik kai kurie vienuoliai, buvoję Vilniaus vienuolyne, iškeliaudavo į amžinybę Vilniuje.

Kita vertus, kriptos tyrimai atskleidė, kad Vilniuje palaidotų bazilijonų būta kur kas daugiau, nei atitinkamų atvejų minima žinomuose rašytiniuose šaltiniuose. Apie vienuolių mirties aplinkybes šie šaltiniai suteikia itin mažai duomenų. Mirusių provincijos narių kataloguose geriausiu atveju nurodoma mirties vieta. Pavyzdžiui, žinoma, kad 1747 m. tėvas Januarijus Babinskis mirė Vilniuje, tačiau nepateikiama jokių detalių apie jo mirties aplinkybes³VUB, Rankraščių skyrius, f. 3, b. 1837, l. 64.. Net ir vienuolyno dienoraštyje (1758‒1891) apie čia mirusius vienuolius užsimenama retai. Mirus tėvui Andriejui Ivanovskiui, dienoraštį rašęs vienuolis pažymėjo: „[1765 metais] to paties gegužės mėnesio 31 dieną čionykščiame vienuolyne mirė kunigas Andriejus Ivanovskis, šio vienuolyno nuodėmklausys, maždaug penkiasdešimties [metų amžiaus], doras ir pavyzdingas vienuolis; iki pat mirties buvo šviesaus proto, pats jam suteikiau Paskutinį patepimą ir pats jį poryt, šeštadienį, palaidojau.“⁴LVIA, f. 1178, ap. 1, b. 374, l. 13v.

Susieti kriptoje rastus palaikus su kadaise vienuolyne gyvenusiais bazilijonais leidžia ir ant keliolikos karstų esantys užrašai. Jie atskleidžia vienuolio vardą ir pavardę, suteikia duomenų apie jo amžių, vienuolijoje praleistus metus, pareigybes ir kt. Kartu šie įrašai parodo, kad šventovėje laidoti skirtingą padėtį vienuolijoje užėmę vienuoliai. Čia amžinojo poilsio atgulė tėvas Maksimilijonas Zavadzkis (apie 1700/1701‒1748), buvęs Vilniaus vienuolyno vyresniuoju, studijavęs teologiją Collegium Graecum Romoje (1725‒1730) ir iki pat gyvenimo pabaigos ėjęs Bazilijonų ordino Lietuvos (Švč. Trejybės) provincijos patarėjo (konsultoriaus) pareigas⁵ ЛННБ ВР, ф. 3, спр. МВ-332, арк. 1зв.; ÖNB Wien, SN 3847, l. 166; Dmytro Blažejovskyj, Byzantine Kyivan Rite Students in Pontifical Colleges, and in Seminaries, Universities and Institutes of Central and Western Europe (1576–1983), (serija: Analecta OSBM, ser. II, d. I, t. 43), Roma: PP. Basiliani, 1984, p. 85.. Šventovėje buvo palaidotas ir brolis Teodoras Ordzevičius (Ordziewicz, Hordziewicz; apie 1689‒1766), tapęs vienuoliu Vilniuje 1736 m. ir praleidęs vienuolijoje likusius tris gyvenimo dešimtmečius. Per visą savo vienuolišką gyvenimą brolis Teodoras taip ir netapo kunigu ir, regis, visą laiką pragyveno tame pačiame Vilniaus vienuolyne, dirbdamas sodininku (hortulanus)⁶ЛННБ ВР, ф. 3, спр. МВ-332, арк. 5зв.; ÖNB Wien, SN 3847, l. 158v. (il. 1). Šių vienuolių reikšmė Vilniaus vienuolynui ir Bazilijonų ordinui buvo labai skirtinga, jie užėmė labai skirtingas pozicijas vienuolijos hierarchijoje. Nepaisant to, jų abiejų karstams atsirado vietos sakralioje šventovės erdvėje (↑) (↑).

Martynas Jakulis