Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Nuo kriptų iki kasdienybės

2015–2016 m. mokslininkų tyrinėtoje Vilniaus Švč. Trejybės šventovės kriptoje po didžiuoju altoriumi (↑) daugiausia buvo rasta bazilijonų vienuolių palaidojimų. Deja, istoriniuose tekstuose apie jų laidoseną užsimenama labai mažai. Tėvo Ignoto Morštino mirties atveju tepažymima, kad 1775 m. buvo nupirktas karstas už 10 auksinų¹LVIA, f. 1178, ap. 1, b. 1, l. 119v.. Apie vienuolyno vyresniojo Heraklio Karpinskio laidotuves pateikiama kiek daugiau žinių: 1773 m. už 1 auksiną buvo nupirkta dažų jo „karstui ištapyti“²Ibid., l. 78.. Tačiau paprastai neužsimenama nei apie įkapes, nei apie karsto detales ar pan. Kai archyvai tyli, aptiktos įkapės gali papasakoti daugiau.

Rasti aprangos fragmentai, nors jų išliko labai mažai, leidžia teigti, kad vienuoliai laidoti su kasdieniu abitu. Bazilijonų abitas buvo ilgas, tamsios spalvos, turėjo stačią apykaklę ir gobtuvą su dviem ilgomis ant krūtinės krintančiomis dvilinko audinio juostomis. Toks rudos spalvos plonos vilnos gobtuvas ir rudo aksomo kepurėlė buvo rasti brolio Inoceto Janiševskio ir dar trijuose karstuose.

Laidota su bazilijonams būdingais ir vienuoliams įprastais daiktais. Unitų kunigai atlikdami liturgines apeigas privalėjo dėvėti epitrachilį (gr. Επιτραχηλιον – tai, kas aplink kaklą; rus. епитрахиль). Tai ilga liturginė juosta, kurią užsidėdavo ant pečių, o jos galai leisdavosi ant krūtinės. Ant kiekvieno juostos galo būdavo išsiuvinėta po tris kryžius, simbolizuojančius šešis sakramentus, kuriuos gali suteikti dvasininkas³Мария А. Маханько, Ю. Г. Гриднева, „Епитрахиль“, in: Православнaя энциклопедия, t. 18: Египет Древний–Ефес, Москва: Церковно-научный центр „Православная энциклопедия“, 2013, p. 535–542.. Dar vienas, septintas, kryžius buvo išsiuvinėtas juostos viduryje ir reiškė kunigo pareigų naštą, prisiimtą siekiant tarnauti Viešpačiui. Tyrimų metu buvo rasti penki epitrachiliai ar jų fragmentai. Iš jų išsiskiria ypač ilgas epitrachilis (279 cm), pasiūtas iš raudono žakardinio audinio, puošto gelsvu ir žaliu augaliniu motyvu (il. 1).

Paramanai (gr. Παραμανδύας – priedas prie mantijos; rus. параман) – stačiatikių vienuolių aprangos detalė, religinis elementas, turėjęs vienuoliui priminti jo prisiimtą naštą, sekant Kristumi. Bazilijonai juos nešiodavo po drabužiais, pasikabinę ant kaklo, nuleistus ant krūtinės (stačiatikiai nešiojo nuleistus ant nugaros). Kriptoje buvo aptikti 36 paramanai ar jų fragmentai (il. 2, 3, 4). Daugumoje jų kartojamas tas pats ar panašus siužetas: stačiakampio audeklo centre išsiuvinėtas ar aplikacijos technika sukurtas stačiatikių Golgotos kryžius su kaukole ir sukryžiuotais kaulais po juo, o abipus kryžiaus pavaizduoti Liongino ietis, kartis su kempine, Kristaus kankinimo įrankiai (rimbas, kopėčios, replės, plaktukas), šv. Veronikos drobulė ar abreviatūros graikų arba bažnytine slavų kalba („IНЦИ“ – rus. Иисус Назорей Царь Иудейский, liet. Jėzus Nazarietis Žydų Karalius; „IC ХС НИ КА“ – rus., gr. Иисус Христос Ника, Ιисус Христос побеждает, liet. Jėzus Kristus nugali; „ЦР СЛ“ ar „СР СЛ“ – rus. Царь Славы, liet. Garbės Karalius; „МЛ РБ“ – rus. место Лобное распят бысть, liet. buvo nukryžiuotas Kaukolės vietoje; „К Т“ – rus. Копьё и трость, liet. Liongino ietis ir kartis; „Г Г“ – rus. гора Голгофа, liet. Golgotos kalnas ir kt.). Kai kuriuose paramanuose pavaizduoti lotyniški kryžiai arba naudoti užrašai. Pavyzdžiui, ant vieno iš jų išsiuvinėti žodžiai „VERBO CARO FACTUM EST ET HABITAVIT IN NOBIS“ (liet. „Ir žodis tapo kūnu, ir gyveno tarp mūsų“, Jn 1,14). Dviejų skirtingų tradicijų ‒ stačiatikiškosios ir katalikiškosios ‒ ženklų naudojimas bazilijonų paramanuose, ko gero, liudija apie jų dermę. Viena iš lotyniškos atributikos naudojimo priežasčių galėjo būti ir ta, kad bazilijonų vienuoliais tapdavo ne tik unitai, bet ir katalikai.

Nepaisant panašaus siužeto, visi paramanai yra unikalūs: jie skiriasi atlikimo technika, naudotomis medžiagomis, jų kokybe. Deja, nėra žinių, kas siūdavo paramanus. Tuo galėjo užsiimti tiek kaimynystėje gyvenusios bazilijonės vienuolės, tiek vienuolių giminaitės, tiek šventovėje besilankantys siuvėjų cecho nariai.

Rožinis buvo pagrindinis kasdienės maldos atributas. Jo detalių – karoliukų ir medalėlių – rasta 13 karstų. Šių medalėlių siužetai vėlgi gana iškalbingi, bylojantys apie pamaldumą katalikų, stačiatikių ir bendriems krikščionių šventiesiems bei dar kartą patvirtinantys dviejų tradicijų ryšius. Ant vieno iš medalėlių buvo pavaizduoti jėzuitų šventieji Ignacas Lojola ir Pranciškus Ksaveras. Medalėlis gulėjo brolio Florijono Valickio karste (il. 5). Ant kito – šv. Benediktas Nursietis, rankoje laikantis taurę su gyvate, šv. Benedikto kryžius ir abreviatūra, reiškianti trumpą šv. Benedikto maldą. Šv. Benedikto kryžius turėjo saugoti nuo pagundų, piktosios dvasios, maro. Ant trečio medalėlio vienos pusės pavaizduota Švč. Mergelė Marija, šv. Ona ir įrašai „S[ANCTA] AN[N]A M[ATER] MARI[AE] VIR[GINIS]“ ir „ROMA“, o ant kitos pusės – filosofų, mokinių ir mokyklų globėja šv. Kotryna Aleksandrietė su kalaviju ir kankinimų ratu (il. 6). Medalėlis buvo pagamintas Italijoje. Rožiniams naudoti iš medžio ar kaulo padaryti karoliukai (il. 7).

Kitas svarbus dvasininkų ir vienuolių ženklas – kryžius, Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo simbolis. Aptikta 12 metalinių ant kaklo pasikabinamų kryžių, iš jų devyni – lotyniški. Dalis jų dideli, iki 18 cm aukščio (il. 8). Bazilijonų ordino konsultoriaus Genadijaus Liaudanskio-Paškovičiaus karste rastas 20,5 cm aukščio ant kaklo kabinamas medinis kryžius – pektoralas, kurio kryžmoje buvo relikvijos – šventųjų kaulų (?) gabaliukai (il. 9).

Keliuose karstuose ties mirusiojo krūtine aptikti maišeliai (il. 10, 11). Greičiausiai vienuoliai juose laikė svarbius, įkvepiančius daiktus. Vieno tokio užsiūto šilkinio maišelio viduje rastas metalinis dvigubas (patriarcho) kryželis.

Aštuoniuose karstuose rasta plytų. Tai, matyt, reikėtų sieti su Rytų krikščionių vienuoliams būdinga laidojimo tradicija. Po galva mirusiajam padėtą plytą galima suprasti kaip asketiško gyvenimo paliudijimą arba kaip aliuziją į Senajame Testamente aprašytą epizodą, kai Jokūbas nakvojo prie Bet-Elio po galva pasidėjęs akmenį (Pr 28, 10‒22), – taip per akmenį ar plytą mirusysis susiejamas su patriarchu⁴Леонид А. Беляев, „Каменные „подушки“ монашеских погребений и их ветхозаветный прототип“, Российская археология, 2005, t. 4, p. 171–175.. Atrodo, kad ši tradicija išlaikyta iki pat XVIII a. pabaigos (↑) (↑).

Vytautė Lukšėnienė