Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Nuo kriptų iki kasdienybės

Vilniaus Švč. Trejybės šventovės kriptoje po didžiuoju altoriumi 2015–2016 m. rastų palaikų antropologiniai tyrimai (il. 1, 2, 3) leido geriau pažinti XVIII a. vienuolių bazilijonų gyvenimo būdą ir jo savitumus (↑). Kriptoje rastos 5 mumijos, 13 iš dalies mumifikuotų kūnų ir 56 skeletai (il. 4, 5). Labiausiai intriguotų mumijos. Tiesa, manoma, kad jos čia mumifikavosi natūraliai, dėl palankaus mikroklimato (gana pastovios temperatūros, sauso oro), be papildomo išorinio įsikišimo. Visgi išsiskyrė viena mumija, kurios pilvas ir krūtinė buvo prikimšti smulkių medžio drožlių. Galima įtarti, kad šiuo atveju po mirties kūnas, norint sulėtinti jo irimą, buvo balzamuotas. Nors greta palaikų rastos įkapės nerodo, kad mirusysis priklausė aukštuomenei, tačiau jis balzamuotas kaip elito atstovas. Deja, detalesni mumijos tyrimai, vengiant pažeisti ar suardyti unikalų radinį, nebuvo atlikti.

Kriptoje aptikti dviejų moterų palaikai, likusieji – vyrų (dėl didelio suirimo nepavyko nustatyti tik dviejų palaidotųjų lyties; dar dėl dviejų palaidotųjų abejojama, bet jie visgi greičiausiai irgi priklauso vyrams). Moterys mirė sulaukusios garbaus amžiaus, o paskutiniai jų gyvenimo metai nebuvo lengvi, lydėjo bedantystė ir dėl senatvės atsiradusios kuprelės.

Antropologiniai tyrimai atskleidė, kad 17 vienuolių (vyrų) mirė sulaukę vyresnio amžiausa – 50 ar daugiau metų. Juos jau sekino su amžiumi ir mažėjančiu judrumu susijusios ligos: kankino artrito pažeistų sąnarių ir stuburo skausmai, dėl traumų ar darbo patirtos stuburo išvaržos, įvairaus pobūdžio uždegimai. Tačiau mirtis amžiaus nesirinko: 10 iš kriptoje rastųjų buvo mirę jauni, tesulaukę 20–29 metų amžiaus, 25 – sulaukę 30–39 metų, ir 20 – 40–49 metų. Sudėtinga tiksliai įvardyti kiekvieno iš jų mirties priežastį, tačiau kai kurias tendencijas ar apibendrinimus galėtume išskirti. Būtent gyvenamoji aplinka yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių žmonių išgyvenamumą. To meto miestai kaip tik nebuvo tam palankūs ir labiausiai juose buvo pažeidžiamos dvi grupės – vaikai ir naujakuriai¹Rebecca Redfern, et al., „A Novel Investigation into Migrant and Local Health-Statuses in the Past: A Case Study from Roman Britain“, Bioarchaeology International, 2018, t. 2, p. 20–37; Rebecca C. Redfern, et al., „Urban–rural Differences in Roman Dorset, England: A Bioarchaeological Perspective on Roman Settlements“, American Journal of Physical Anthropology, 2015, t. 15, p. 107–120.. Kadangi bazilijonai nuolat migravo, nedrąsiai galėtume teigti, kad jų sveikatos būklė būdavo pažeidžiamesnė atvykus į naują erdvę. O ir patys atvykėliai galėjo atsivežti ir vienuolyne išplatinti užkrečiamųjų ligų. Pavyzdžiui, tyrimai parodė, kad vienas iš vienuolių sirgo pavojinga ir lengvai užkrečiama infekcine liga – tuberkulioze.

Palaikų tyrimai suteikė žinių ir apie bazilijonų mitybos įpročius. Šie vienuoliai maitinosi šiek tiek sočiau nei statistinis XVII–XVIII a. Vilniaus miesto gyventojas. Net aštuoni vienuoliai kentėjo nuo mitybos sukeltų negalavimų – podagros ir DISH (diseminuota idiopatinė skeleto hiperostozė). Podagra neretai tituluojama karalių liga ir siejama su gausiu, nesaikingu alkoholio ar mėsos vartojimu. Kenčiantis nuo podagros žmogus susiduria su itin nemaloniais pojūčiais, kai ligos pažeistas sąnarys (dažniausiai kojos pėdos didysis pirštas) patinsta, deformuojasi, o prasidėję skausmo priepuoliai gali ilgam neleisti užmigti. DISH būdingas dešinės pusės stuburo slankstelių suaugimas, jis dažniausia pasireiškia sergant II tipo diabetu arba turint daug antsvorio. Paprastai žmonės nejaučia šios patologijos, nors visgi pasitaiko pavienių nusiskundimų – jaučiamas sąnarių maudimas ir tirpimas stuburo srityje²Tony Waldron, Palaeopathology (serija: Cambridge Manuals in Archaeology), Cambridge: Cambridge University Press, 2010, p. 75.. Pabrėžtina, kad DISH būdinga vienuoliams: tai paliudija ir kitų Europos kraštų vienuolių palaikų tyrimai³ Juliet Rogers, Tony Waldron, „DISH and the Monastic Way of Life”, International Journal of Osteoarchaeology, 2001, t. 11, p. 357–365; Barbara Harvey, Living and Dying in England 1100–1540: The Monastic Experience, Gloucestershire: Clarendon Press, 1993..

Vienuoliai dažnai patirdavo sunkių ar lengvesnių traumų. Jų žymių rasta 33 palaidotųjų kūnuose. Atsižvelgiant į aktyvų vienuolių gyvenimo būdą, dažnas ir tolimas keliones, gal tai ir neturėtų stebinti. Tačiau sunkiai paaiškinami gausūs šonkaulių lūžiai. Net 19 vienuolių, t. y. beveik kas ketvirtas, turėjo daugybinių šonkaulių lūžių. Viena vertus, tokia tendencija miesto aplinkoje gali būti paaiškinama paties miesto pavojingumu tiek dėl uždaros erdvės, tiek dėl dažnų kontaktų su kitais, galbūt ne visada draugiškai nusiteikusiais žmonėmis. Kita vertus, Vilniaus gyventojų traumų tyrimai rodo, kad šonkaulių lūžių miestiečiai patirdavo gerokai dažniau nei kaimo gyventojai: jų turėjo beveik kas penktas vilnietis⁴Justina Kozakaitė, Traumos XIII–XVIII a. Lietuvoje bioarcheologiniais duomenimis: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2018.. Be to, net keturi vienuoliai buvo patyrę smurtinių sužalojimų: buvo sulaužyta nosis arba aštriais daiktais praskelta galva⁵Daugiau žr. Justina Kozakaitė, Martynas Jakulis, „Lūžę šonkauliai, praskeltos galvos: Vilniaus Švč. Trejybės cerkvėje palaidotų vienuolių sužalojimai“, Lietuvos istorijos studijos, 2017, t. 39. p. 24–39; Albinas Kuncevičius, et al., „Nekropolis ir jo archeologiniai tyrimai“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 224–236; Dario Piombino-Mascali, et al., „Crypt Archaeology: Preliminary Investigations in the Basilian Church of the Holy Trinity of Vilnius, Lithuania“, Medicina Historica, 2017, t. 11, nr. 2, p. 128–130; Edvardas Simčenka, et al., „Isotopic Dietary Patterns of Monks: Results from Stable Isotope Analyses of a Seventeenth–Eighteenth Century Basilian Monastic Community in Vilnius, Lithuania“, Archaeological and Anthropological Sciences, 2020, t. 12, nr. 5, str. nr. 102. (↑) (↑).

Justina Kozakaitė