Vietoje įvado

Istoriografinis aspektas. Nors ir prabėgo keli dešimtmečiai po nepriklausomybės paskelbimo, ukrainietiškoji humanitarika tik dabar pradeda suvokti lituanistinių studijų svarbą. Ilgą laiką Ukrainos kultūros ir religijos istorija tyrinėta aplenkiant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veiksnį ir kontekstą. Ignoruotas faktas, kad Ukrainos žemės šimtmečius buvo Lietuvos valstybės dalimi ir buvo integruotos į lotyniškosios krikščionybės civilizacinę erdvę. Iš dalies tai yra susiję su Michailo Hruševskio (1866–1934) paradigmos dominavimu ukrainietiškoje istoriografijoje. Jis ir gausūs jo sekėjai religiją laikė antriniu Ukrainos istorijos veiksniu ir dėmesį telkė į socialinės, ekonominės ir politinės istorijos tyrimus¹Daugiau žr. Serhiy Plokhy, Unmaking Imperial Russia: Mykhailo Hrushevsky and the Writing of Ukrainian History, Toronto–Buffalo–London: University of Toronto Press, 2005.. XX a. pirmoje pusėje susiformavusi valstybininkų mokykla Bažnyčią, neatsižvelgdami į jos sakralinį aspektą ir vidinę bendruomeninę gyvenimo sanklodą, vėlgi suvokė tik iš tautinės perspektyvos.

Sovietmečiu istorijos mokslas buvo įspraustas į „progresyvių“ ir „socialistinių“ temų rėmus ir intelektualiai skurdo. Tik nedidelė dalis Ukrainos mokslininkų, pasinaudodami „aksominio totalitarizmo“ ypatumais, vykdė aukšto profesinio lygio tyrimus²Daugiau žr. Jaroslav Pelenski, „Soviet Ukrainian Historiography after World War II“, Jahrbücher für Geschichte Osteuropas, 1964, t. 12, nr. 3, p. 384. Taip pat žr. Ярослав Д. Ісаєвич, Братства та їх роль в розвитку української культури XVI–XVIII ст., Київ: Наукова думка, 1966; Ярослав Д. Ісаєвич, Джерела з історії української культури доби феодалізму XVI–XVIII ст., Київ: Наукова думка, 1972; Ярослав Д. Ісаєвич, Українське книговидання: витоки, розвиток, проблеми, Львів: ІУ, 2002.. Kiek nedrausta ribojimų, susitelkta į viduramžių istorijos tyrimus, archeografinį darbą su šaltiniais ir empirines studijas. Paradoksalu, kad ukrainiečių išeivijos mokslininkai, po Antrojo pasaulinio karo dirbdami laisvame Vakarų pasaulyje ir toliau kartodami Hruševskio ir valstybininkų mokyklos periodizacines schemas bei metodologinius požiūrius, kūrė nacionalinį metanaratyvą, kuriame nebuvo vietos LDK istorinei tradicijai.

Atsvara tokiam tautiškumo prioriteto įkvėptam (ir apribotam) požiūriui tapo XX a. antroje pusėje vienuolių bazilijonų Romoje vykdyti moksliniai tyrimai ir archeografinė veikla³Daugiau žr. Сергій М. Плохій, „Від Якова Суші до Атанасія Великого (Огляд видань римських джерел з історії української церкви)“, Український археографічний щорічник, 1993, t. 2, p. 10–12.. Vienu iš svarbiausių jų uždavinių buvo „totalus“ bažnytinių šaltinių publikavimas. Panašios nuostatos laikėsi ir 1963 m. iš sovietų koncentracijos stovyklų išlaisvintas Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios primas Josifas Slipijus. Jis, pasitelkdamas savo paties Romoje įsteigtą Ukrainos šv. Klemenso katalikų universitetą ir panaudodamas metropolito Andrejaus Šeptickio iniciatyva anksčiau surinktą medžiagą, išleido 14 tomų dokumentų rinkinį Monumenta Ucrainae historica (1964–1977)⁴Daugiau žr. Йосиф Сліпий, Спомини, red. Іван Дацько, Марія Горяча, Львів–Рим: Вид-во УКУ, 2014.. Taip pirmą kartą Vidurio ir Rytų Europos istoriografijoje tyrimų objektu tapo visa slaviškų bizantiškų apeigų Kijevo metropolija – nuo Vilniaus šiaurėje iki Chersoneso Kryme pietuose ir nuo Lemkų, Palenkės vakaruose iki Smolensko, Briansko ir Slobožanščinos rytuose.

Žlungant Sovietų sąjungai išsilaisvinusiose Vidurio ir Rytų Europos šalyse iš nebūties buvo sugrąžinta šimtai užmirštų ir nepelnytai pasmerktų vardų bei darbų. Humanitariniuose moksluose pradėta ieškoti naujų metodologinių požiūrių ir palaipsniui integruotis į Vakarų mokslinį diskursą. Tuo metu Ukrainoje pradėjo formuotis mokslinė Natalijos Jakovenko mokykla. 1993 m. dienos šviesą išvydo jos novatoriška bajorijos tyrimams skirta monografija⁵Наталія М. Яковенко, Українська шляхта з кінця XIV – до середини XVII ст. Волинь і Центральна Україна, Київ: Наукова думка, 1993.. Šis darbas tapo galingu akstinu permąstyti LDK vaidmenį Ukrainos istorijoje ir paskatino istorikus susidomėti Voluine kaip unikaliu rusėnų diduomenės susitelkimo regionu, susiformavusiu būtent „Lietuvos epochoje“. 1997 m. pasirodė dar viena jos knyga, pateikusi naują Ukrainos istorijos koncepciją: XIII–XVI a. Ukrainos žemių istorija čia nagrinėta LDK ir Lenkijos kultūrinės, politinės bei socialinės ir ekonominės istorijos kontekstuose⁶Наталія М. Яковенко, Нарис історії середньовічної та ранньомодерної України, Київ: Генеза, 1997.. Tyrimų objektas traktuotas kaip „nepanašūs“ ar kitokie bendro „Rusios kamieno ūgliai“, Lietuvos kunigaikščiai įvardyti kaip „Rusijos žemių surinkėjai“, o 1569 m. Liublino unija suvokta kaip pirmoji galimybė po kelių šimtmečių „Rusiai susitikti su Rusia“. Lietuvos paveldas aktualizuotas ir Olenos Rusinos 1998 m. veikale Ukraina: totorių ir Lietuvos valdymo metas⁷Олена В. Русина, Україна під татарами і Литвою (serija: Україна крізь віки, t. 6), Київ: Альтернативи, 1998.. Istorikė, analizuodama „lietuvių ekspansiją į Ukrainos žemes“, atskleidė Gediminaičių dinastijos bažnytinės politikos Rusioje peripetijas, Kijevo metropolijos vidinius konfliktus ir susiskaldymą, XV a. „unijines varžybas“, tarpkonfesinių santykių LDK ypatumus.

Domėjimasis LDK paveldu augo. Pastaraisiais dešimtmečiais pagrindine lituanistinių tyrimų ir jų sklaidos šerdimi tapo Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Ukrainos istorijos institutas. Instituto jaunųjų mokslininkų iniciatyva pasirodė akademinis leidinys Ukraina Lithuanica: Студії з історії Великого князівства Литовського (šeši tomai per 2010–2021 m.), sutelkęs mokslininkus iš Ukrainos, Lietuvos ir kitų šalių. Lituanistika plėtojama ir Ukrainos regioniniuose universitetuose bei muziejuose, pavyzdžiui, Dnipre, Lucke. Greta to, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkų Alfredo Bumblausko ir Genutės Kirkienės iniciatyva, įtraukiant žymius mokslininkus iš Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos, prasidėjo ir įsibėgėjo tarptautinis LDK istorinio ir kultūrinio paveldo aktualizavimo Ukrainoje projektas. Jo rezultatai – knyga Ukraina: Lietuvos ir Lenkijos 1320–1569 metų epocha bei knygų serija, pristatanti to meto elito atstovus kunigaikščius Olelkaičius-Sluckius, Ostrogiškius, Radvilas, Višnioveckius ir kt. 2020 m. pasirodė dar viena projekto knyga, skirta Vytauto Didžiojo epochai Ukrainoje⁸Україна: литовська-польська доба 1320–1569, Київ: Балтія-Друк, 2008; Українське Козацтво і Велике князівство Литовське, Київ: Балтія-Друк, 2014; Князі Вишневецькі, Київ: Балтія-Друк, 2016; Князі Острозькі, Київ: Балтія-Друк, 2014; Князі Радзивіли, Київ: Балтія-Друк, 2012; Князі Олелковичи-Слуцки, Київ: Балтія-Друк, 2017; Епоха Вітовта в історії України: 1387–1430, Київ: Балтія-Друк, 2020. Dalis šių knygų publikuota ir lietuvių kalba..

Kijevo metropolija kaip trečiasis Abiejų Tautų Respublikos partneris. Visgi, nepaisant susidomėjimo LDK paveldu, lituanistinių tyrimų centrų veiklos ir vis pasirodančių naujų studijų, „Lietuvos epochos“ (XIV–XVI a.) integracija į ukrainiečių istoriografinį kanoną ir įsisąmoninimas, kad ji galėtų būti neatskiriama ukrainiečių nacionalinio metanaratyvo sudedamąja dalimi, vyksta lėtai. Ukrainoje (kaip ir Baltarusijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ar Rusijoje) vykdomi šio laikotarpio ir jo palikimo moksliniai tyrimai akivaizdžiai stokoja konceptualaus požiūrio. Visų pirma neturima rusėnų (ukrainiečių ir baltarusių) sociumo LDK savaiminio organizavimosi ir funkcionavimo, taip pat jo sąveikos su didžiųjų kunigaikščių valdžia, miestų savivalda, vietos administracija, Romos katalikų bažnyčios institucijomis ir apskritai su dominavusia lotyniškąja kultūra holistinių ir kontekstualių metmenų. Kitas probleminis klausimas – rusėnų, kurie „ilgai tverdami“ visgi išsaugojo savo etninę ir konfesinę tapatybę, savaiminio organizavimosi institucinės formos. Klausimas svarbus turint omenyje, kad šios institucijos sukūrė prielaidas modernių politinių tautų susiformavimui XIX–XX a. Vidurio ir Rytų Europoje⁹Žr. Serhiy Plokhy, The Origins of the Slavic Nations: Premodern Identities in Russia, Ukraine, and Belorus, Cambridge: Cambridge University Press, 2006..

2015 m. pradėtas bendras Lietuvos ir Ukrainos mokslinių tyrimų projektas Stačiatikių ir unitų visuomenės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: istorija, kultūra, atmintis, skirtas Vilniaus Švč. Trejybės šventovės ir vienuolyno kaip vieno iš svarbiausių XIV–XIX a. Rytų krikščionybės tradicijos ir tarpkultūrinio bendravimo LDK centrų istorijai (pagrindiniai projekto iniciatoriai ir vykdytojai – Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas ir Ukrainos katalikiškasis universitetas). Šio projekto metodologiniai pagrindai ir empiriniai rezultatai leidžia bent iš dalies atsakyti į įvardytus klausimus. Visgi būtina tęsti ir plėtoti pradėtą tarpdisciplininę mokslininkų diskusiją dėl tarpreliginio dialogo ir sociumo organizavimosi modelių daugiakonfesėje ir daugiaetninėje LDK. Omenyje galima turėti du konceptus: (1) Kijevo metropolija kaip Rusios reprezentantas ir rusėnų teisių gynėjas viduramžių Lietuvoje (XIII a. vidurys–XVI a. vidurys) ir (2) Kijevo metropolija kaip trečiasis faktinis, tačiau teisiškai nepripažintas ATR partneris po 1569 m. Liublino unijos sudarymo¹⁰Konceptas aptartas knygoje Andrzej Gil, Ihor Skoczylas, Kościoły Wschodnie w państwie polsko-litewskim w procesie przemian i adaptacji: Metropolia kijowska w latach 1458–1795, Lublin–Lwów: Instytut Europy Środkowo-Wschodniej, 2014, p. 36–46.). Kadangi nebuvo dvasininkijai ir pasauliečiams bendrų ir savų valstybės lygmeniu galinčių veikti institucijų, būtent Rytų bažnyčia LDK tapo rusėniškosios tapatybės reiškėja ir Rusios senovės gynėja¹¹Apie senovės sąvoką Lietuvos viduramžių visuomenėje žr. Михаил Кром, „«Старина» как категория средневекового менталитета (по материалам Великого княжества Литовского XIV – начала XVII вв.)“, Mediaevalia Ucrainica: ментальність та історія ідей, 1994, t. 3, p. 68–85.. Ji sukūrė regiono (Kijevo arba Kijevo ir Vilniaus) rusėnams bendrą krikščionišką tradiciją, kurios kertiniai akmenys buvo:

• slaviškos bizantiškos apeigos, paremtos Rytų bažnyčios liturgija ir Julijaus kalendoriaus naudojimu;
• originalus teologinis mąstymas („Kijevo teologija“);
• partikuliarinė bažnytinė teisė;
• bendra kanoninė teritorija („geografinis izoliatas“), sutapusi su LDK sienomis;
• bendra Sacrum lingua (kodifikuota bažnytinė slavų kalba) ir ilgai trukęs „paprastos“ rusėniškos kalbos (kanceliarinės ir šnekamosios) praktikavimas;
• nusistovėjusios sociokultūrinės praktikos;
• praeities atmintis (liturginė, „istorinė“, kultūrinė);
• politinis lojalumas didžiųjų kunigaikščių dvarui ir valstybinė, teisinė legitimacija¹²Daugiau žr. Andrzej Gil, Ihor Skoczylas, op. cit., p. 123–135..

Ant šių pamatų išaugo savita vertybių sistema – Kijevo Rusios etosas, kurio kodifikuoti modeliai iš pradžių sklido iš Kijevo, dvasinio Rytų krikščionybės centro, o nuo XIV a. – daugiausia iš Haličo, Naugarduko ir Vilniaus (↑). Šią savastį puoselėti ir skleisti visų pirma buvo suinteresuotas to meto rusėnų elitas – Bažnyčios hierarchija, vienuoliai, dvasininkija, bajorija ir miesto patriciatas¹³Dar žr. Frank E. Sysyn, „Concepts of Nationhood in Ukrainian History Writing, 1620–1690“, Harvard Ukrainian Studies, 1986, t. 10, nr. 3–4, p. 393–423.. Pasitelkdami Kijevo metropolijos vyskupijų administracinę ir teritorinę sanklodą, rusėnai skirtingais lygmenimis (nuo metropolito dvaro Vilniuje iki kaimo parapijos Smolensko krašte) galėjo deklaruoti savo religinę ir kultūrinę programą Vyriausiajame Lietuvos Tribunole, bajorų seimuose, bažnytiniuose provincijų ir vyskupijų susirinkimuose, ginti „rusėnų tautos“ teises ir privilegijas dvasiniuose ir pasaulietiniuose teismuose, realizuoti savo socialinius ir kultūrinius poreikius bažnytinių brolijų, amatininkų cechų, įvairių karitatyvinių įstaigų veikloje, švietime ir kitur. Omenyje turint konfesinį, politinį ir luominį visuomenės nevienalytiškumą, būtent Bažnyčios struktūros padėjo išsaugoti rusėnų kultūros vienybę ir klojo pamatus protonacionalinės dabartinių baltarusių, ukrainiečių ir iš dalies latvių, lietuvių, lenkų bei rusų sąmonės kūrimusi.
 

Ihor Skočilias