Vietoje įvado

Vilniuje kaip Jeruzalėje. Vilniaus ir Jeruzalės vardai paprastai gretinami dėl Vilniaus svarbos žydų kultūrai. Šiuo aspektu jį išgarsino Vilniaus Gaono (1720–1797) veikla ir legenda, ir ne vien tik tai. Tačiau Šventosios Jeruzalės idėja įžvelgtina ne tik žydiškojo Vilniaus istorijoje, bet ir krikščioniškoje miesto tradicijoje. Stabtelėkime prie Vilniaus Aušros vartų ir atsidursime trijų konfesijų sąlyčio taške: greta bus katalikiška Aušros Vartų koplyčia su garsia „Aušros Vartų Madona“, Šv. Teresės bažnyčia ir karmelitų vienuolynas, stačiatikių Šv. Dvasios cerkvė ir vienuolynas bei unitų Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas (il. 1). „Susiliečia“ ne tik šventyklos, bet ir Bažnyčios, bendruomenės: unitų metropolitas su bazilijonais, Konstantinopolio patriarchui tiesiogiai pavaldūs Vilniaus miestiečiai stačiatikiai, Vilniaus Romos katalikų vyskupas su karmelitais. Leidžiantis žemyn gatvėmis link pilies ir Žaliojo tilto sutinkame dar dvi įtakingas krikščionių bendruomenes – bajorus kalvinistus ir miestiečius liuteronus, taip pat Vilniaus Romos katalikų vyskupo jurisdikcijoje prisiglaudusius krikščionis armėnus ir judėjus žydus. Dar kažkur greta – karaimai, totoriai ir sentikiai (↑). Iškalbingas čia ir Vilniaus baroko genijaus Jono Kristupo Glaubico (apie 1700–1767) palikimas: būdamas liuteronu kūrė ne vien savo konfesijai, bet ir stačiatikiams (Šv. Dvasios cerkvės ikonostasas), unitams (Bazilijonų vartai), katalikams (Šv. Jonų, Šv. Kotrynos, o gal ir Misionierių bažnyčios), žydams (Didžiosios sinagogos interjeras)¹Apie architekto Jono Kristupo Glaubico kūrybą, reikšmę ir nuopelnus daugiau žr. Stanisław Lorentz, Jan Krzysztof Glaubitz, architekt wileński XVIII w. Materiały do biografii i twórczości (serija: Prace z Historii Sztuki, t. 3), Warszawa: Towarzystwo Naukowe Warszawskie, 1937; Vladas Drėma, Dingęs Vilnius = Lost Vilnius, Vilnius: Vaga, 1991; Vladas Drėma, Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, Vilnius: R. Paknio leidykla, 1997..

Jeruzalės idėjai labai svarbus yra Rytų krikščionybės sandas. Deja, naujieji (modernūs) lietuviai Rytų krikščionybę Lietuvoje stereotipiškai sutapatino su XIX a. dominuoti pradėjusia Maskvos stačiatikybe. Rytų krikščionybė Vilniuje mums asocijavosi, o gal ir vis dar asocijuojasi su:

• Romanovų cerkve Basanavičiaus gatvės viršuje, pastatyta 1913 m. minint Romanovų dinastijos 300 metų sukaktį;
• stačiatikių cerkve Gedimino prospekto gale, tapusia atsvara kitame prospekto-ašies gale esančiai Romos katalikų katedrai;
• bažnytinės unijos naikinimu po 1831 m. sukilimo ir Šv. Kazimiero bažnyčios pavertimu stačiatikių katedra;
• kunigaikščių Ostrogiškių pavertimu svarbiausiais „stačiatikybės skleidėjais“²Plg. Афанасий В. Ярушевич, Ревнитель православия князь Константин Иванович Острожский (1461–1530) и православная Литовская Русь в его время, Смоленск: [s. n.], 1896..

Tokį Vilniaus ir jo Rytų krikščionybės vaizdinį suformavo carinė Rusija. Greta to dar iš prieškario ateina lietuviškoji tautinė Vilniaus istorijos traktuotė, visą jo istoriją laikanti lietuviška arba jo istorijoje ieškanti tik lietuvių. Tačiau dabar kuriasi ir šiai vizijai alternatyvus daugiaperspektyvus matymas, kuriam pamatus padėjo žymus poetas ir publicistas Tomas Venclova, o akademiniame pasaulyje – Edvardas Gudavičius³Daugiau žr. Alfredas Bumblauskas, „Lietuvos istoriniai „didieji pasakojimai“ ir Vilniaus paveldas“, in: Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūrinis miesto paveldas (serija: Specialus „Lietuvos istorijos studijų“ leidinys, t. 5), red. Alfredas Bumblauskas, Šarūnas Liekis, Grigorijus Potašenko, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 15–47..

Ankstesnių vaizdinių ribotumo įsisąmoninimas jau mūsų laikų istorikus paskatino telkti dėmesį į užmirštąją LDK gyventojų grupę – Rytų krikščionis. Taip atsirado civitas Ruthenica Vilniuje idėja, kurią išplėtojo lenkų istorikas Józefas Maroszekas. Jis sukūrė Vilniaus jurisdikų kaip dėlionės koncepciją, atrasdamas dvi civitas Ruthenica dalis – „metropolito miestą“ ir rusėniškąjį magdeburginį miestą. Iškeltos hipotezės apie „metropolito miesto“ sąsajas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto politika ir jo agentu Grigaliumi Camblaku (omenyje turimas 1415 m. sinodas ir 1416–1417 m. pasiuntinybė į Konstancą)⁴Józef Maroszek, Dziedzictwo unii kościelnej w krajobrazie kulturowym Podlasia, Białystok: Regionalny Ośrodek Studiów i Ochrony Srodowiska Kulturowego w Białymstoku, 1996; Józef Maroszek, Pogranicze Litwy i Korony w planach króla Zygmunta Augusta, Białystok: Uniwersytet w Białymstoku, 2000.. Po to jau archeologas Gediminas Vaitkevičiaus su kolegomis padarė tikrą revoliuciją supratime apie Vilniaus ištakas: buvo atrastas pagoniškasis miestas, taip pat rusėniškas (nuo didžiojo kunigaikščio Vytenio laikų) ir vokiškas (nuo didžiojo kunigaikščio Algirdo laikų) priemiesčiai⁵Kęstutis Katalynas, Gediminas Vaitkevičius, „Vilniaus plėtra iki XIV a.“, Kultūros paminklai, 2001, t. 8, p. 68–76; Kęstutis Katalynas, Vilniaus plėtra XIV–XVII a., Vilnius: Diemedis, 2006, p. 53–54, 65–69; Gediminas Vaitkevičius, Vilniaus įkūrimas (serija: Vilniaus sąsiuviniai, t. 1), Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2010, p. 49–66. Kitomis kalbomis žr. Kęstutis Katalynas, Gediminas Vaitkevičius, „Rozwój Wilna w XIV wieku w świetle badań archeologicznych“, Kwartalnik Historii Kultury Materialnej, 2002, t. 50, nr. 1, p. 3–10.. Atskleista, kaip nuo Vytenio laikų (apie 1295–1316) žinomas Vilniaus stačiatikių priemiestis Vytauto laikais (1392–1430) virto į civitas Ruthenica⁶Dar žr. Дaрюс Баронас, „Древнейшие следы пребывания русских в Вильнюсе“, Slavistica Vilnensis (serija: Kalbotyra, t. 53), 2004, p. 161‒166; Rytis Jonaitis, „Orthodox Churches in the Civitas Rutenica Area of Vilnius: The Question of Location”, Archaeologia Baltica, 2011, t. 16, p. 110‒128.. Dabar žinome, kad būtent Vilniuje metropolitai turėjo tikrą miestą, ko jie neturėjo nei Naugarduke, nei Kijeve (il. 2, 3). Po 1480 m. totorių antpuolio Kijevas metropolitų istorijoje turbūt liko tik kaip titulas. Vilniaus bazilijonų vienuolynas buvo įsikūręs magdeburginiame rusėniškame mieste ir tiesiogiai nepriklausė „metropolito miestui“, tačiau šio vienuolyno vyresnieji labai dažnai tapdavo metropolitais. Tad metropolitų istorija yra ir Vilniaus bazilijonų temos dalis ar kontekstas.

LDK Rytų krikščionybės „atradimas“ leidžia naujai pažvelgti į patį Bažnyčių unijos fenomeną ir unijos procesus Vidurio ir Rytų Europoje⁷Žr. Krikščionybės Lietuvoje istorija, sud. Vytautas Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2006; Remigijus Černius, „Bažnytinė unija“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai, sud. Vytautas Ališauskas, et al., Vilnius: Aidai, 2001, p. 72–93; Darius Baronas, „Stačiatikiai“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra…, 674–689.. 1415 m. metropolitui Grigaliui Camblakui įkurta Lietuvos metropolinė katedra atliko svarbų vaidmenį Vytauto ir Jogailos konfesinėje politikoje. 1418 m. Konstancos visuotiniame bažnytiniame susirinkime šis stačiatikių hierarchas ne tik atliko ekumenines mišias, bet ir visai Europai pranešė apie bažnytinės unijos idėją – anksčiau nei Florencijos suvažiavime (1439)! Šiame kontekste labai svarbiomis tampa koncepcijos apie neformalią bažnytinę uniją LDK dar iki 1596 m. Bresto unijos⁸Žr. Oskar Halecki, „Dzieje Unji Kościelnej w Wielkim Księstwie Litewskiem (do 1596)“, in: Pamiętnik VI zjazdu historyków polskich w Wilnie 17–20 września 1935 r., t. 1: Referaty, red. F. Pohorecki, Lwów: Polskie Towarzystwo Historyczne, 1935, p. 311–319; Oskar Halecki, From Florence to Brest (1439–1596), Rome: Sacrum Poloniae Millennium, 1958. Genutė Kirkienė, „Supraslio vienuolyno konfesinės priklausomybės ir pobūdžio klausimas XVI a. pradžioje“, Lietuvos istorijos studijos, 2006, t. 18, p. 39–50; Genutė Kirkienė, „Ar būta stačiatikių LDK politiniame elite Aleksandro valdymo laikais?“, in: Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, sud. Daiva Steponavičienė, Vilnius: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, 2007, p. 123–130; Genutė Kirkienė, „Stačiatikių integracija į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos visuomenę XV–XVI a.“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir paveldo „dalybos“ (serija: Specialusis „Lietuvos istorijos studijų“ leidinys, t. 5), sud. Alfredas Bumblauskas, Šarūnas Liekis, Grigorijus Potašenko, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 157–168. Kitomis kalbomis žr. Гянутэ Кіркене, „Інтэграцыйныя працэсы ў Вялікім Княстве Літоўскім: царкоўная унія“, Беларускі гістарычны агляд = Belarusian historical review, 2005, t. 12, nr. 1–2, p. 21–35; Genutė Kirkienė, „Orientacja wyznaniowa i możliwości kulturalne Chodkiewiczów“, in: Studia nad reformacją, red. Elżbieta Bagińska, Piotr Guzowski, Marzena Liedke, Białystok: Uniwersytet w Białymstoku, 2010, p. 9–17.. Juk XV–XVI a. sandūroje didikai Chodkevičiai ir Sapiegos iškėlė maldos namų su dviem liturgijomis idėją Ikaznėje, Kodenyje, Supraslyje ir kitur. Šios koncepcijos paaiškino iki tol sunkiai suprantamą bizantinės gotikos fenomeną – jis koreliuoja su bažnytinės unijos procesu.

Plėtėsi ir Vilniaus stačiatikiškasis arealas. Mažai žinome apie Vilniaus, Mogiliavo ir Lvovo stačiatikių ryšius XVII–XVIII a., paprastai akcentuojamas tik Mogiliavo stačiatikių laikysenos pasikeitimas po „Tvano“. Tačiau labai dažnai pamirštame kazokų etmonatą – ne tik etmoną Ivaną Mazepą, bet ir Vilniaus universiteto auklėtinį, sukūrusį stačiatikišką, tačiau savo esme katalikišką švietimo sistemą, Petrą Mogilą. Taip pat mažai kalbame apie Vilniaus baroko poveikį ne tik Mstislavliui (Glaubico karmelitų bažnyčia), bet ir „ukrainietiškam barokui“, kurį kūrė 1680 m. Černigovo arkivyskupo Lozoriaus Baranovičiaus kvietimu iš Vilniaus atvykęs „vokiečių kilmės meistras“ Johanas Baptistas⁹Žr. Anna Sylwia Czyż, Kościół Świętych Piotra i Pawła na Antokolu w Wilnie, Wroclaw–Warszawa–Kraków: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 2008, p. 33–38, 75–82, 251; Stasys Samalavičius, Almantas Samalavičius, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1998, p. 174; Stasys Samalavičius, Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII–XVIII amžiuose, Vilnius: Edukologija, 2012, p. 473; Rūta Janonienė, „Sapiegų rūmų Antakalnyje architektas Giovanni Battista Frediani: biografijos bruožai“, in: Dailės ir architektūros paveldas: tyrimai, išsaugojimo problemos ir lūkesčiai (serija: Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 77–78), sud. Dalia Klajumienė, Vilnius: BALTO print, 2015, p. 13–43.. Būtent jo architektūrines idėjas plėtojo pats Mazepa¹⁰Žr. Oleksandr Ohlobyn, „Western Europe and the Ukrainian Baroque: An Aspect of Cultural Influences at the Time of Hetman Ivan Mazepa“, Annals of the Ukrainian Academy of Arts and Sciences in the U. S., 1951, t. 1, nr. 2, p. 127–137; Volodymyr Mezentsev, „Mazepa’s Palace in Baturyn: Western and Ukrainian Baroque Architecture and Decoration“, Harvard Ukrainian Studies, 2009–2010, t. 31, nr. 1–4, p. 433–470; Володимир І. Мезенцев, „Західні, українські та російські прийоми в архітектурі й декорі палацу І. Мазепи в Батурині“, Сіверщина в історії України, 2013, t. 6, p. 220–234; Лариса Горенко-Баранівська, „Гетьман І. Мазепа – фундатор закладів культури й освіти в Україні другої половини XVII – початку XVIII ст.“, Українознавство, 2002, t. 4, p. 220–223..

Apibendrinkime. Situacija keičiasi labai lėtai. Ir nors lietuviams gerai žinomas faktas, kad dar prieš didžiajam kunigaikščiui Mindaugui priimant katalikišką krikštą (1251) jo sūnus Vaišelga pasikrikštijo stačiatikiškai (1245), kad jis kūrė stačiatikišką Laurušavo vienuolyną (kuriame vėliau XIV a. gimė garsioji Laurušavo evangelija – pirmoji rankraštinė LDK knyga¹¹Daugiau žr. Rima Cicėnienė, „Rankraštinė knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a. pradžioje – XVI a. viduryje: sklaidos ir funkcionavimo sąlygos“, Knygotyra, 2009, t. 53, p. 7–37; Rima Cicėnienė, „LDK ankstyvoji knygos visuomenė: genezė ir raida (iki XVI a. vidurio)“, Knygotyra, 2010, t. 55, p. 7–25; Rima Cicėnienė, „LDK rankraštinės knygos mecenatai XIV a. – XVI a. viduryje“, in: Dangiškieji globėjai, žemiškieji mecenatai (serija: Acta Academiae Artium Vilnensis = Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 60), sud. Jolita Liškevičienė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, p. 13–24; Rima Cicėnienė, „Rankraštinių ir spausdintinių LDK XVI–XVII a. knygų pasaulis: sąsajos ir sankirtos“, Knygotyra, 2017, t. 68, p. 7–37.) ir tapo hagiografiniu herojumi, Rytų krikščionybė tebėra už Lietuvos didžiojo naratyvo akiračio. Mums tebėra svetimi stačiatikiškieji šventieji Antanas, Jonas ir Eustatijas, dviem šimtmečiais aplenkę Kazimiero šventumą (↑). Pastarasis lietuviams dažnai ir tėra vienintelis Lietuvos šventasis. Ignoruojamas ne tik Vilniaus jėzuitų kankinys Andrėjus Bobola, kartu su naujausiais šventaisiais Rapolu Kalinausku ir Faustina Kovalska – turbūt visi traktuojami kaip „lenkų“ krikščionybės atstovai. Ignoruojamas ir graikų katalikų šventasis kankinys Juozapatas Kuncevičius (↑). Kad graikų katalikybė lietuviams tebėra nesava, išduoda ir sąvokų paplitimas: labai retai sakoma Romos katalikai, užmirštant, kad į kataliko sąvoką įeina ir graikai katalikai. Taigi darbo įvedant Vilniaus Rytų krikščionybę į šiuolaikinę lietuvių kultūrinę atmintį lieka labai daug.

Liūdną ATR likimą galima sieti su nepavykusiu projektu ją paversti Trijų Tautų Respublika su ukrainietiškąja arba rusėniškąja dalimi. Deja, šią nepavykusią alternatyvą dažnai matome tik per kazokijos, jos sukurto etmonato ir nesėkmingos 1658 m. Hadiačo sutarties istorijas. Ukrainiečių istorikai šiandien yra iškėlę labai įdomią koncepciją, kad trečiasis narys visgi realiai egzistavo ir tai buvo Rytų krikščionybės organizacija – iš pradžių stačiatikiška, o vėliau unitiška Vilniaus–Kijevo metropolija. Būtent ši organizacija užtikrino ukrainietiškos ir baltarusiškos tapatybių pagrindus ATR¹²Tokia koncepcija formuluojama fundamentaliame veikale Andrzej Gil, Ihor Skoczylas, Kościoły Wschodnie w państwie polsko-litewskim w procesie przemian i adaptacji: Metropolia kijowska w latach 1458–1795, Lublin–Lwów: Instytut Europy Środkowo-Wschodniej, 2014. (↑). Jeigu turėsime omenyje, kad ir Lenkijos unitai buvo pavaldūs Vilniaus metropolijai, kad Vilniaus metropolija dar vėliau apėmė net istorinės Vengrijos graikus katalikus, pamatysime, kiek čia gali atsiverti naujų LDK ir Lietuvos istorijos puslapių.

Bet grįžkime į Vilnių, prie Aušros vartų. Būtent jie 1514 m. tapo triumfo arka iš Oršos grįžtančiam mūšio nugalėtojui Konstantinui Ostrogiškiui. Kol dar nežinome, kodėl lenkai šiuos vartus pradėjo vadinti Aštriaisiais (lenk. Ostra brama), o lietuviai Aušros vartais, bent jau šios studijos kontekste prisiminkime spėjimą (kuris kartais laikomas neperspektyviu kalbotyros požiūriu), kad tai – Ostrogiškio vartai (lenk. Ostrogska brama). Taip galėjo būti pagerbtas vienas didžiausių karvedžių Lietuvos istorijoje, o jis savo ruožtu atsilygino Dievui sukurdamas votą – Švč. Trejybės šventovę (il. 4) (↑).
 

Alfredas Bumblauskas