Brastos unija ir unitai. Bėgant amžiams

Tai, ką apibendrintai galime vadinti Unitų ar Graikų apeigų katalikų bažnyčia (toliau – GAKB), ir istorinė Kijevo metropolija XIX a. pradžioje buvo padalyta trijų valstybių sienų. Rusijos imperijos valdose buvo Polocko arkivyskupija, Brastos ir Lucko vyskupijos, Prūsijos karalystėje – Supraslio vyskupija, o Austrijos imperijoje – Lvovo ir Peremyšlio vyskupijos bei Vengrijos lotynų apeigų Estergomo arkivyskupams kaip metropolitams pavaldi Mukačevo vyskupija. 1807 m. po Tilžės taikos Supraslio vyskupija atsidūrė Rusijos imperijoje ir tapo Brastos vyskupijos dalimi.

Jau 1795 m. Rusijos imperijos valdžios spaudžiamas Kijevo metropolitas Teodosijus Rostockis persikėlė į Sankt Peterburgą. Valdant imperatorei Jekaterinai II Unitų bažnyčia neteko apie 8 milijonus tikinčiųjų, 9 316 parapijų, 145 vienuolynų. Nepaisant to, 1803 m. unitams šioje imperijoje tebepriklausė 1 406 207 tikintieji¹Начеркъ исторіи уніи рускои церкви зъ Римом, sud. Д. Дорожинскій, Львôвъ: Накладомъ комітету ювилейного, изъ типографіи Ставропигійского института, 1896, p. 82; В. Ленцик, „Українсько-Католицька Церква в Росії до її ліквідації (1772–1839/75)“, in: Берестейська унія (1596–1996): статті й матеріали, Львів: Логос, 1996, p. 98; Marian Radwan, Kościoł greckokatolicki w zaborze rosyjskim około 1803 roku, Lublin: Instytut Europy Środkowo-Wschodniej, 2003, p. 15.. Unitų bažnyčia patirdavo nuolatinį spaudimą: prisidengiant rūpinimusi „Rytų apeigų grynumu“ atiminėta jos nuosavybė, kontroliuotas dvasininkų švietimas, taip pat trukdyta palaikyti ryšius su Romos Apaštalų Sostu. 1839 m. vasario 12 d. unitų vyskupai Juozapas Semaška (il. 1), Antanas Zubka ir Vasilijus Lužinskis Polocko bažnytiniame susirinkime prisijungė prie Rusijos stačiatikių bažnyčios. Kovo 25 d. susirinkimo dokumentą patvirtino imperatorius Nikolajus I, tačiau baiminantis neramumų jis buvo paskelbtas tik spalio 20 d.²Вікторія Білик, Оксана Карліна, Жива спільнота в імперському світі: Луцька греко-унійна єпархія кінця XVIII–першої третини ХІХ століть (serija: Київське християнство, t. 13), Львів: Видавництво Українського католицького університету, 2018, p. 86–109; Валентина Лось, Уніатська Церква на Правобережній Україні наприкінці XVIII – першій половині ХІХ ст.: організаційна структура та культурно-релігійний аспект, Київ: Друкарня Національної бібліотеки України імені В. І. Вернадського, 2013, p. 81; Святлана Марозава, Уніяцкая Царква у̌ этнакальтурным развіцці Бєларусі (1596–1839 гады), Гродна: ГрДУ, 2001, p. 226–237. (il. 2) 1839 m. prie Rusijos stačiatikių bažnyčios buvo prijungta apie 1 600 unitų parapijų ir daugiau nei 1,6 milijono tikinčiųjų. 1 305 unitų dvasininkų tapo stačiatikiais, tačiau beveik 600 jų atsisakė tai padaryti, o 105 atsisakiusieji buvo įkalinti³Надія Стоколос, Руслан Шеретюк, Драма Церкви, Рівне: ПП Дятлик М.С, 2012, p. 116.. Dalis tikinčiųjų ir dvasininkijos pasirinko ir kitą kelią – perėjo į Romos katalikų bažnyčią. XIX a. paskutiniame ketvirtyje Rusijos valdžia ir Rusijos stačiatikių bažnyčia tebekovojo prieš „unijos likučius“. Unijos atmintis liko gyva Dešiniakrantėje Ukrainoje, pavyzdžiui, rašytojo Anatolijaus Svidnickio (1834–1871), kurio senelis iš mamos pusės buvo unitų dvasininkas (vėliau perėjęs į stačiatikybę), kūryboje⁴Анатолій Свидницький, Оповідання. Нариси та статті, Київ: А. С. К., 2006, p. 402, 459, kt.. Iškalbinga ir tai, kad Šventojo Rašto vertėjas į ukrainiečių kalbą unitų dvasininkas Ivanas Chomenko (1892–1981) buvo kilęs iš Vinycos (dab. pietvakarių Ukraina) gyvenusios unitų šeimos⁵Микола Жукалюк, Дмитро Степовик, Коротка історія перекладів Біблії українською мовою, Київ: Укр. Біблійне Тов-во, 2003, p. 65–73. (↑).

Iki 1875 m. nominaliai autonominėje Lenkijos karalystėje veikė unitų Chelmo vyskupija. Po 1863–1864 m. sukilimo ir ji pradėta likviduoti. Paskutinis jos vyskupas Mykolas Kuzemskis atsisakė pareigų ir pasitraukė į Galiciją. Romos Apaštalų Sostas nepripažino šio akto. Į Chelmą Rusijos imperijos valdžios buvo atsiųstas iš Galicijos kilęs rusams prijaučiantis dvasininkas Merkelis Popielis (il. 3) Jam vadovaujant tikintieji buvo verčiami pereiti į stačiatikybę, tam pasitelkta ir kariuomenė. Kai 1874 m. Pratulino kaimo gyventojai pasipriešino jų šventovės pavertimui į stačiatikių cerkvę, kareiviai 13 iš jų nužudė, apie 180 sužeidė, daug buvo išvežta į Sibirą. Nužudytuosius popiežius Jonas Paulius II 1996 m. beatifikavo – paskelbė palaimintaisiais. 1874 m. gelbstint nuo sunaikinimo Palenkės Bialos bažnyčioje buvo paslėptos šventojo kankinio Juozapato relikvijos. 1905 m. leidus keisti tikėjimą, tačiau be teisės grįžti į GAKB, apie 170 000 buvusių unitų perėjo į Romos katalikybę (↑).

Kitaip unitų likimas klostėsi Austrijos imperijoje. GAKB padėtį čia lėmė apšviestojo absoliutizmo politika, kai valstybės valdžia siekė labiau kontroliuoti Bažnyčios reikalus. Tačiau unitų teises sulyginus su Romos katalikų, siekis racionalizuoti valstybės švietimo ir finansų reikalus prisidėjo prie šios Bažnyčios situacijos pagerėjimo, jos plėtros ir visuomeninio vaidmens augimo. 1807 m. popiežius atkūrė Galicijos metropoliją, o jos metropolitai paveldėjo Kijevo metropolitų teises. 1839 m. Austrijos imperijoje GAKB priklausė beveik 2 500 parapijų, 2 700 parapijų kunigų ir 2 684 159 tikintieji⁶Dmytro Blazejowskyj, Historical Šematism of the Archeparchy of L’viv (1832–1944), t. 1: Administration and parishes, Kyiv: Києво-Могилянська академія, 2004, p. 918; Dmytro Blazejowskyj, Historical Šematism of the Eparchy of Peremyšl including the Apostolic Administration of Lemkivščyna (1828–1939), Lviv: Kamenyar, 1995, p. 946; Schematismus cleri graeci ritus catholicorum dioecesis Munkácsiensis: Pro anno Domini MDCCCXXXIX, Cassoviae, 1838, p. 281; Schematismus cleri graeci ritus catholicorum dioecesis Eperiessiensis, pro anno Domini MDCCCXXXVII, Cassoviae, 1837, p. 169; Фундація Галицької митрополії у світлі дипломатичного листування Австрії та Святого Престолу 1807–1808 років: Збірник документів (serija: Київське християнство, t. 19), par. Вадим Ададуров, Львів: Видавництво Українського католицького університету, 2011..

Pirmoje XIX a. pusėje Austrijai priklausančioje Galicijoje pradėjo formuotis reiškinys, įvardijamas kaip unitų tautinis atgimimas. Jo pirmeiviai buvo Peremyšlio dvasininkai, vėliau jis puoselėtas Lvovo dvasinės seminarijos studentų. XX a. 4 deš. čia susitelkė Markiano Šaškevičiaus, Jokūbo Golovackio ir Jono Vagilevičiaus vadovaujamas literatų sambūris „Rusų trijulė“. Jų trijų likimai atspindi iššūkius, su kuriais tuo metu tekdavo susidurti ukrainiečių švietėjams: Šaškevičiaus tautinės aspiracijos tada dar nebuvo suprastos, jis skurdo ir mirė jaunas; Golovackis tapo rusofilu ir stačiatikiu, emigravo į Rusijos imperiją, mirė Vilniuje; Vagilevičius perėjo į lenkų stovyklą, tapo protestantu⁷Михайло Тершаковець, Маркіян Шашкевич та його ідеї на тлі українського відродження, Львів: Видавництво Українського Католицького Університету, 2021.. Nepaisant komplikuotų aplinkybių, 1848 m. metropolito Mykolo Levickio ir vyskupo Grigorijaus Jachimovičiaus vadovaujama GAKB deklaravo, kad Galicijos rusėnai yra didžiosios Rusios, tai yra ukrainiečių, tautos dalis⁸Зорѧ Галицка 1 (1848) 1–3; Головна Руська Рада. Протоколи засідань і книга кореспонденції, red. Олег Турій, Львів: Інститут Історії Церкви Українського Католицького Університету, 2002, p. 22–23.. Tuo pat metu Mukačevo ir Priašivo vyskupijose iššūkiais tapo surusėjimas (rusofilija) ir magjarizmas (asimiliacija ar akultūracija su vengrais). Visgi iš GAKB dvasininkijos aplinkos kilo pasaulietinė inteligentija, netrukus tapusi ukrainiečių visuomeninio gyvenimo vedliu.

XIX a. GAKB atrado savo savastį ir tradiciją. Užkarpatėje prisimintas Mukačevo vienuolyno įkūrėjas Lietuvos kunigaikštis Teodoras Karijotaitis, gaivinta jo atmintis. Bažnyčios pradėtas minėti Kijevo kunigaikščio Vladimiro pradėtas Rusios krikštas. Šiame amžiuje kelis kartus bandyta suvienyti Habsburgų imperijos ukrainiečius unitus į vieną patriarchatą, tačiau pastangos žlugo dėl kaimyninių tautų elito pasipriešinimo⁹Олександер Баран, Питання українського патріярхату в Шашкевичівській добі, Вінніпеґ: Рада Укр. Орг. за Патріярхат Українськ. Катол. Церкві, 1984.. Svarbiu žingsniu atnaujinant bažnytinį gyvenimą modernėjančioje visuomenėje tapo Bazilijonų ordino Dobromylio reforma (1882–1904)¹⁰Нарис історії Василіянського Чину святого Йосафата (serija: Analecta OSBM, ser. 2, d. 1, t. 48), Рим: Видавництво ОО Василіян, 1992, p. 324–343..

GAKB lemtinga buvo metropolito Andrejaus Šeptickio (1901–1944) (il. 4) epocha – metas, kai susiformavo dabartinė Galicijos unitų tapatybė¹¹Ліліана Гентош, Митрополит Шептицький: 1923–1939. Випробування ідеалів, Львів: ВНТЛ-Класика, 2015.. Šeptickio inicijuoti religiniai, kultūriniai, socialiniai ir ekonominiai projektai sustiprino Bažnyčią ir visuomenę. Jam pavyko atlaikyti 1920–1930 m. Lenkijos valdžios, siekusios asimiliuoti ukrainiečius, spaudimą ir vyskupų konferencijų lygmeniu sutelkti Ukrainos unitų Galicijos, Užkarpatės ir išeivijos hierarchus. Artimas jo bendražygis buvo Mukačevo vyskupas Petras Gebėjus (1924–1931). Gebėjaus vadovavimo metais kristalizavosi Užkarpatės ukrainiečių savimonė, ryškiu jų atstovu buvo kunigas Augustinas Vološinas – Karpatų Ukrainos ministras pirmininkas ir prezidentas (1938–1939). Šio vyskupo palaikymu Užkarpatėje įvykdyta ir bazilijonų reforma¹²Ibid., p. 393–396.. Dar vienu to meto iššūkiu tapo ukrainiečių emigracija. Metropolitas Šeptickis aplankė emigrantus JAV, Kanadoje, Brazilijoje ir Argentinoje, jis taip pat pasirūpino, kad ir už Atlanto unitai ukrainiečiai turėtų savo hierarchus ir dvasininkus. Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto metais unitai padėjo išgelbėti daug žydų¹³Юрій Скіра, Покликані: монахи Студійського уставу та Голокост, Київ: Дух і Літера, 2019..

Sovietų sąjungoje GAKB buvo uždrausta. 1945 m. Josifo Stalino ir Nikitos Chruščiovo valia saugumo institucijos suėmė visus sovietinėje Ukrainoje buvusius vyskupus ir metropolitą Josifą Slipijų, o 1946 m. Lvove surengtas bažnytinis pseudosusirinkimas, kuriame paskelbta apie susijungimą su Rusijos stačiatikių bažnyčia. Mukačevo vyskupą Teodorą Romžą nužudė sovietų specialiosios tarnybos¹⁴Павел Судоплатов, Спецоперации. Лубянка и Кремль 1930–1950 годы, Москва: ОЛМА-ПРЕСС, 1998, p. 413–414.. Spaudžiami sovietų režimo apie 1 200 unitų kunigų perėjo į Rusijos stačiatikių bažnyčią. Nesutikusieji pasitraukė į pogrindį, buvo persekiojami, luošinami, žudomi. Nors ir priespaudos sąlygomis, Bažnyčia toliau gyvavo: turėjo savo hierarchus, sielovados centrus, vienuolius. Atkaklumo simboliu tapo metropolitas Josifas Slipijus (il. 5): jis kalėjo 18 metų, atsisakė pasiūlymo atgauti laisvę tampant Kijevo ortodoksų metropolitu. Popiežiaus Jono XXIII pastangomis Slipijus buvo išlaisvintas tik 1963 m.¹⁵Йосиф Сліпий, Спомини, Львів–Рим: Видавництво Українського католицького університету, 2014, p. 160, 227–228. Metropolitas ir toliau aktyviai dirbo Bažnyčios labui, vienijo unitų bendruomenes visame pasaulyje, iki pat savo mirties 1984 m. siekė Ukrainos GAKB patriarcho statuso pripažinimo.

Prasidėjus perestroikai 1987 m. dalis Ukrainos unitų paskelbė išeinantys iš pogrindžio. Tačiau tik 1989 m. valdžia sutiko pripažinti Ukrainos GAKB. 1990 m. Romoje įvyko Ukrainos graikų apeigų katalikų vyskupų iš viso pasaulio bažnytinis susirinkimas – pirmas po Bažnyčios uždraudimo. 1991 m. Ukrainos GAKB vadovas Miroslavas Ivanas Liubačivskis grįžo į Ukrainą.

2005 m. Bažnyčios vadovo sostas sugrįžo į Kijevą. GAKB vadovas tituluojamas Aukščiausiuoju Kijevo ir Haličo arkivyskupu, o tai pagal Rytų katalikų bažnyčių kanonų kodeksą prilygsta patriarchui. Pagrindinė Bažnyčios šventovė yra Patriarchalinė Kristaus prisikėlimo katedra Kijeve (il. 6). Ji pašventinta 2013 m., minint 1025-ąsias Rusios krikšto metines. Katedros altoriuje laikomos šventų apaštalų Petro, Pauliaus ir Andriejus, šventais paskelbtų popiežių Klemenso ir Martyno, šventojo kankinio Juozapato Kuncevičiaus (↑) , vyskupų kankinių Mykolo Čarneckio ir Juozapato Kocilovskio relikvijos.

Šiandien Ukrainos GAKB yra visuomeniškai aktyvi, savo misija laiko žmogaus orumo gynimą ir vienija daugiau nei 5,5 milijono tikinčiųjų visame pasaulyje. Ukrainoje yra beveik 3 500 šios Bažnyčios bendruomenių ir daugiau nei 2 800 dvasininkų. Dar beveik 450 bendruomenių ir 350 dvasininkų priklauso Mukačevo graikų apeigų katalikų vyskupijai, kuri laikinai yra tiesiogiai pavaldi Romos Apaštalų Sostui.

1991 m. unitų bendruomenei grąžintas Švč. Trejybės vienuolynas Vilniuje, tapęs svarbiausiu ukrainiečių bendruomenės ir Ukrainos GAKB centru Lietuvoje¹⁶Vadimas Adadurovas, „Sunaikinimas“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 150–151; Ihoris Skočiliasas, „Ukrainietiškoji perspektyva: Kijevo krikščionybės lietuviškųjų ištakų „prisiminimas“, in: Vadimas Adadurovas, op. cit., p. 243–245.. Lenkijoje veikia trys Ukrainos GAKB vyskupijos, gyvuoja vienuolynai.

XX a. 10 deš. pradžioje atgimė ir Baltarusijos GAKB, kuri aktyviai veikia baltarusių išeivijos telkimosi centruose.
 

Volodimir Moroz

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. trys iš keturių bazilijonų provincijų atsidūrė Rusijos imperijos ir viena Habsburgų imperijos valdose. 1810 m. iš kelių Varšuvos kunigaikštystėje buvusių vienuolynų buvo suformuota ir penktoji Chelmo provincija, kuri netrukus taip pat atsidūrė Rusijos imperijos valdose. Ji buvo panaikinta vėliausiai iš visų Rusijos imperijon patekusių bazilijonų provincijų – 1864 m.¹⁷Нарис історії Василіянського Чину…, p. 279–300; Ісидор Патрило, Василіяни Холмської провінції (1810–1864) (serija: Analecta OSBM, ser. 2, d. 1–4, t. 14), Рим: Видавництво ОО Василіян, 1992, p. 239–258.

1795 m. Rusijos imperijoje nuvilnijo pirmoji represijų prieš bazilijonus banga: vienuolynai uždarinėti, esą, dėl jų nenaudingumo valstybei; vienuolijos valdžia panaikinta, o vienuoliai perduoti Polocko arkivyskupo Heraklio Lisovskio jurisdikcijon; uždrausta priimti naujus kandidatus į vienuolius, nebent tam buvo gautas valdžios leidimas¹⁸Нарис історії Василіянського Чину…, p. 253.. Imperatoriaus Pavelo I laikais 1800 m. archimandrito valdžia buvo atkurta, tačiau po 4 metų, imperatoriaus soste jau sėdint Aleksandrui I, ji galutinai panaikinta. Vienuolynus valdė provincijų vyresnieji protoigumenai. Jie privalėjo atsiskaityti vietos vyskupams, pranešant apie situaciją provincijoje, ir jiems buvo uždrausta turėti bet kokių ryšių su bažnytinėmis institucijomis už imperijos ribų. 1832 m. protoigumenų valdžia buvo panaikinta, atitinkamai nereikalingomis tapo ir juos rinkusios provincijų kapitulos. Vienas po kito buvo sudarinėjami „valstybei nereikalingų“ ir „perteklinių“ bazilijonų vienuolynų sąrašai¹⁹Ibid., p. 255–273.. Valdininkams tereikėjo preteksto juos uždaryti. Tokia parankia dingstimi tapo 1830–1831 m. sukilimas – kelių vienuolynų vienuoliai buvo apkaltinti dalyvavimu jame. Bazilijonų priešininkai taip pat aktyviai naudojosi tarp unitų baltosios ir juodosios dvasininkijos (susituokusių ir vienuoliams priklausančių nesusituokusių dvasininkų) kildavusiais nesusipratimais.

1839 m. pradžioje imperijoje buvo likę apie 20 vienuolynų ir 170 vienuolių. Per penkerius ankstesnius metus buvo uždaryta daugiau nei 60 vienuolynų ir išvaryta daugiau nei 500 vienuolių. Vienuolių laukė arba jų buvo pasirinktas skirtingas likimas: vieni atsidūrė kalėjime arba buvo ištremti; kai kuriems pavyko pasiekti bazilijonų vienuolynus ar Romos katalikų parapijas Austrijos valdomoje Galicijoje (ten Lvove 1892 m. gyvenimą baigė ir „paskutinis bazilijonas iš Lietuvos“ Kirilas Lietovtas); kilę iš Romos katalikų šeimų pereidavo į katalikybę (ir taip pasielgė didesnioji jų dalis); visgi dauguma ieškojo prieglobsčio pas artimuosius ar pažįstamus. Po 1839 m. Polocko bažnytinio susirinkimo, kuriame buvo panaikinta bažnytinė unija, kelios dešimtys bazilijonų perėjo į Stačiatikių bažnyčią, o nesutikę buvo įkalinti atskiruose kalėjimais paverstuose vienuolynuose²⁰Ibid., p. 273–274.. Taigi po 1839 m. Rusijos imperijoje Bazilijonų ordinas nustojo gyvuoti. Taigi po 1839 m. Rusijos imperijoje Bazilijonų ordinas nustojo gyvuoti. Tiesa, kuriam laikui jis dar išliko nominaliai autonominėje Lenkijos karalystė, tačiau 1875 m. ir ten unija buvo panaikinta (↑).

1780 m. Austrijai priklausančioje Galicijoje buvo įkurta Bazilijonų ordino Švenčiausiojo Išganytojo provincija. Tuo metu jai priklausė 36 vienuolynai, kuriuose gyveno 314 vienuolių. Sekdama imperatoriaus Juozapo II bažnytinės politikos nuostatomis vietos valdžia pradėjo uždarinėti, jų nuomone, visuomenei naudingu darbu neužsiimančius vienuolynus, kurie neturėjo parapijų ar mokyklų. 1826 m. provincijoje buvo likę 14 vienuolynų. Atsirado ribojimų, dėl kurių mažėjo ir vienuolių skaičius: kuriam laikui buvo nustatytas stojančiųjų į vienuolyną amžiau cenzas; uždraustos vienuolių studijos. Taigi, mirus vyresniems vienuoliams, neatsirasdavo juos pakeisti galinčių jaunesnių. 1800 m. provincijoje buvo apie 200 vienuolių, 1826 m. – 75, 1834 m. – 82, 1848 m. – 90. Nuo to laiko jų vis mažėjo: 1881 m. 14 vienuolynų gyveno 59 bazilijonai, neskaičiuojant naujokų²¹Beata Lorens, „Życie codzienne w klasztorze bazyliańskim w Galicji (do 1882 roku)“, Galicja. Studia i materiały, 2018, t. 4, p. 107.. Provincijai vadovavo protoigumenas, tačiau vienuolynai buvo pavaldūs vyskupams, o šie dažniausiai nesidomėdavo bazilijonų gyvenimu. Bazilijonai turėjo mokyklas Lavrive ir Drohobyče, vadovavo gimnazijai Bučače.

Bazilijonų „aukso amžius“ buvo pasibaigęs. Menka vidinė drausmė, gebančių užsiimti kandidatų į vienuolius ugdymu stoka lėmė, kad jei ir atsirasdavo kandidatų, dauguma jų palikdavo ordiną. XIX a. antroje pusėje Romos Apaštalų Sosto, bažnyčios hierarchijos ir pačių bazilijonų ieškota galimybių įveikti krizę, tačiau jokių rezultatų nepasiekta. Galų gale susivokta, kad reikalinga išorinė pagalba ir esminga vidinė reforma²²Єронім Грім, „Василіянський Чин у другій пол. XIX a. Шлях до Добромильської реформи (1882–1904)“, in: Календар «Світла» на рік Божий 2017, Winnipeg: Видавництво ОО Василіян, 2017, p. 94–113.. Protoigumeno Klemenso Sarnickio iniciatyva ir po metropolito Juozapo Sembratovičiaus kruopščiai atliktos bazilijonų vienuolynų vizitacijos 1882 m. popiežius Leonas XIII išleido apaštališkąjį laišką Singulare praesidium. Juo inicijuota Bazilijonų ordino reforma, kurią patikėta atlikti jėzuitams. Jau tais pačiais metais jėzuitai pradėjo vadovauti bazilijonų noviciatui Dobromylio vienuolyne. Matydami gerąjį Dobromylio pavyzdį, prie reformos pradėjo jungtis ir kiti vienuolynai. Pati reforma, pavadinta Dobromylio reforma, truko 22 metus, iki 1904 m. Per visą tą laiką į Bazilijonų ordino reformą buvo įtraukti 47 jėzuitai: 34 kunigai, 2 studentai ir 11 brolių padėjėjų.

Ordino plėtra XX a. pirmoje pusėje. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje daug Galicijos ukrainiečių emigravo į Pietų ir Šiaurės Ameriką. Bažnyčios paraginti paskui juos sekė ir bazilijonų misionieriai: 1897 m. jie atvyko į Braziliją, o 1902 m. – Kanadą. Ten jie įkūrė vienuolynus ir padėjo pamatus Bazilijonų ordino provincijų ir Unitų bažnyčios kūrimuisi už Atlanto. 1920–1932 m. Galicijos bazilijonų pastangomis buvo reformuota Užkarpatėje buvusi Šv. Mikalojaus provincija. Iki tol ji buvo atskiras administracinis metropolito Juozapo Benjamino Rutskio įkurtam Bazilijonų ordinui nepriklausantis vienetas. Po šios reformos ordinas tapo tarptautinis: nuo tada vienuolijai priklausė ukrainiečiai, rumunai, slovakai ir vengrai. Bazilijonai užsiėmė švietėjiška veikla bažnytinėse mokymo įstaigose: nuo 1904 m. Popiežiškojoje šv. Juozapato kolegijoje Romoje, nuo 1920 m. – Lvovo dvasinėje seminarijoje, o nuo 1924 m. – Zagrebo dvasinėje seminarijoje. Jų rūpesčiu buvo įkurtos Seserų tarnaičių ir Miros nešėjų moterų kongregacijos.

1931 m. Generalinėje kapituloje Dobromylyje buvo išrinktas pirmasis po Bazilijonų ordino reformos archimandritas. Tais pačiais metais ordinas pradėtas skirstyti į provincijas. 1938 m. jis turėjo tris provincijas: Galicijos (378 vienuoliai), Užkarpatės, kuriai priklausė ir vienuoliai iš Jugoslavijos bei Vengrijos (163 vienuoliai), bei Amerikos ir Kanados (92 vienuoliai); ir dvi viceprovincijas – Brazilijos (14) ir Rumunijos (39)²³Catalogus Ordinis Basiliani Sancti Iosaphat Provinciae Haliciensis SS. Salvatoris ineunte anno 1939, Leopolis: Typographia PP. Basilianorum in Zowkwa, 1939, p. 29.. Nuo 1932 m. ordinas oficialiai pradėtas vadinti Bazilijonų Šv. Juozapato ordinu²⁴Нарис історії Василіянського Чину…, p. 324–371; Добромильська реформа і відродження Української церкви, red. Артемій Новіцький, Ярослав Левків, Олександра Левків, Львів: Місіонер, 2003. (il. 7).

Po Antrojo pasaulinio karo į Sovietų sąjungos jungą patekusiose Vidurio ir Rytų Europos šalyse Graikų apeigų katalikų bažnyčia buvo uždrausta, bazilijonų vienuolynai uždarinėti. Nedidelė dalis vienuolių iš Čekoslovakijos, Lenkijos ir Ukrainos pasitraukė į Vakarus. Likusieji, nepaisant represijų, tęsė vienuolio gyvenimą ir nelegaliai patarnaudavo žmonėms. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais daug vienuolių atsidūrė laisvės atėmimo įstaigose, kai kurie iš jų mirė kankinami. XX a. 6 ir 7 deš. sandūroje Čekoslovakijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje bazilijonų priespauda kiek sušvelnėjo, tačiau Rumunijoje ir Ukrainoje jiems teko būti pogrindyje iki pat komunistinio režimo žlugimo XX a. 10 deš. pradžioje. Tuo metu Argentinoje, Brazilijoje, JAV, Kanadoje bei Romoje, kur buvo įsikūrusi Generalinė valdyba, Bazilijonų ordinas sėkmingai gyvavo ir užsiėmė moksline leidybine, šviečiamąja ir sielovadine veikla.

Atsikūrimas. Žlungant Sovietų sąjungai Graikų apeigų katalikų bažnyčia Ukrainoje atgavo legalų statusą. Bazilijonai iš Brazilijos, Lenkijos ir buvusios Jugoslavijos vyko į Ukrainą padėti atkurti labiausiai nuo komunistinio režimo nukentėjusią Švenčiausiojo Išganytojo provinciją. Po ilgo laiko bazilijonai pradėjo veiklą ir už Galicijos ribų – Voluinėje, Centrinėje ir Rytų Ukrainoje, kur dabar gyvuoja aštuoni vienuolynai (Bare, Chersone, Podolės Kamenece, Kijeve, Lucke, Pokotilivkoje, Voluinės Vladimire ir Zvanivkoje); taip pat atnaujino savo veiklą Bazilijonų ordino lopšyje – Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyne.

Dabartis. 2021 m. pasaulyje buvo 512 bazilijonų²⁵Catalogo dell’Ordine Basiliano di San Giosafat 2021, 2021, t. 36, p. 172.. Jų vienuolynų šiandieną yra 13 šalių: Italijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Slovakijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Argentinoje, Brazilijoje, JAV ir Kanadoje. Bazilijonų Šv. Juozapato ordinas veikia šešiose unitų Bažnyčiose – Kroatijos ir Serbijos, Rumunijos, Slovakijos, Ukrainos, Vengrijos graikų apeigų katalikų bažnyčiose ir Mukačevo graikų apeigų katalikų vyskupijoje. Ordiną sudaro 10 provincijų, o dar vienas jo administracinis vienetas šiuo metu kuriasi Portugalijoje.

 

Jeronim Hrim