Brastos unija ir unitai. Bėgant amžiams

1596 m. Kijevo stačiatikių metropolijos vyskupai, vildamiesi pagerinti savo bendruomenės padėtį Abiejų Tautų Respublikoje ir vedami kitų motyvų, ryžosi pereiti Romos Apaštalų Sosto globon – buvo paskelbta Brastos bažnytinė unija (↑). Unija reiškė, kad aukščiausia valdžia pripažįstamas Romos popiežius, perimamos lotynų (katalikų) dogmos ir svarbiausios apeigos, tačiau unitai ir toliau galėjo laikytis Rytų bažnyčios apeigų. Taip prasidėjo Unitų (arba Graikų apeigų katalikų) bažnyčios istorija. Pirmuoju unitų metropolitu tapo Mykolas Ragoza (1589–1599). Po susirinkimo Brastoje į Unitų bažnyčią perėjo Kijevo metropolinė arkivyskupija, Polocko arkivyskupija bei Chelmo, Lucko, Pinsko, ir Vladimiro vyskupijos¹Борис Ґудзяк, Криза і реформа: Київська митрополія, Царгородський патріхат і ґенеза Берестейської унії, Львів: Інститут історії Церкви ЛБА, 2000, p. 373–310; Леонид Тимошенко, Берестейська унія 1596 р. Навчальний посібник, Дрогобич: Дрогобицький державний педагогічний університет ім. І. Франка, 2004, p. 7–40..

Visgi ne visi Kijevo metropolijos vyskupai ir tikintieji palaikė uniją. Lvovo vyskupas Gedeonas Balabanas ir Peremyšlio vyskupas Mykolas Kopistenskis liko ištikimi Konstantinopolio patriarchui. Didžiausios priešpriešos tarp unijos šalininkų ir priešininkų būta pirmaisiais dešimtmečiais po jos paskelbimo, ypač kai Unitų bažnyčiai vadovavo metropolitas Ipatijus Pociejus (1600–1613) (il. 1) (↑). Tuo metu unitams pavyko, visų pirma, įtvirtinti Vilniaus miesto stačiatikiams priklausiusiose šventovėse. Taip unitišku tapo ir Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas, iš kurio bendruomenės kilo žymios unitų asmenybės – Juozapatas Kuncevičius ir Juozapas Benjaminas Rutskis²Pavlo Krečiunas, Vasilis Parasiukas, „Švč. Trejybės unitų vienuolynas ir Bazilijonų ordino steigimas“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 80–91.. Priešprieša dar labiau sustiprėjo po 1620 m., kai Jeruzalės patriarcho slapta buvo įšventinta alternatyvi stačiatikių hierarchija. Jos kulminacija tapo Polocko arkivyskupo Kuncevičiaus nužudymas 1623 m. Vitebske³Daugiau žr. Павло Михайло Кречун, Святий Йосафат Кунцевич (1580–1623) як свідок віри в епосі релігійної контроверсії, Жовква: Місіонер, 2013. (il. 2) (↑). Tik 1632 m. valdovo oficialiai buvo pripažintas šių dviejų konfesinių bendruomenių gyvavimas ATR⁴Сергій Плохій, Наливайкова віра: козацтво та релігія в ранньомодерній Україні, Київ: Критика, 2005, p. 173–176..

Viena ryškiausių unitų asmenybių buvo metropolitas Rutskis, 1613–1637 m. vadovavęs Unitų bažnyčiai (il. 3). 1617 m. jo iniciatyva buvo sukviesta Naugarduko kapitula, kurioje įkurtas Bazilionų ordinas, o 1626 m. jis sušaukė pirmąjį Kijevo unitų metropolijos provincinį bažnytinį susirinkimą Kobrine. Metropolitas rūpinosi būsimų dvasininkų švietimu: jo pastangomis Roma skyrė stipendijas unitų mokymuisi popiežiaus seminarijose. Rutskio valdymas pasižymėjo kompromiso su Kijevo stačiatikių metropolijos hierarchais paieška. Kita vertus, nepritardamas unitų tikinčiųjų perėjimui į katalikybę, 1624 m. jis iš popiežiaus Urobono VIII išprašė tokių konversijų uždraudimą⁵Іриней Іванович Назарко, Київські і Галицькі митрополити, Рим: Видавництво ОО Василіян, 1962, p. 17–36; Mirosław Szegda, „Rutski (Welamin Rutski) Jan“, in: Polski słownik biograficzny, t. 33, Krakow, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich – Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1991–1992, p. 256–260. (↑).

XVII a. vidurio politiniai ir kariniai konfliktai komplikavo ir Unitų bažnyčios reikalus. 1648 m. prasidėjo Bogdano Chmelnickio vadovaujamas kazokų sukilimas. Kazokų pergalė šiuo atveju buvo lydima Unitų bažnyčios panaikinimo jų užimtose teritorijose. Pagal Lenkijos ir kazokų Zborivo sutartį (1649) kazokų valstybės teritorijoje unija neturėjo egzistuoti. Todėl neatsitiktinai Chelmo unitų vyskupas Jokūbas Suša vykstant mūšiui prie Berestečkos (1651) buvo ne Chmelnickio, o valdovo Jono Kazimiero Vazos stovykloje. Panašus likimas buvo numatytas ir pagal Hadiačo sutartį (1658): Rusios Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuri turėjo tapti trečiąja ATR dalimi, unija turėjo būti likviduota⁶Andrzej Gil, Ihor Skoczylas, Kościoły Wschodnie w państwie polsko-litewskim w procesie przemian i adaptacji: Metropolia kijowska w latach 1458–1795, Lublin–Lwów: Instytut Europy Środkowo-Wschodniej, 2014, p. 217–227.. Visgi didesnę grėsmę Unitų bažnyčiai kėlė įvykiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur gyveno didesnioji jos bendruomenės dalis. ATR ir Maskvos karo (1654–1667) metu maskvėnų užimtose LDK teritorijose unitų parapijos buvo likviduotos⁷Plg., Ирина Герасимова, Под властью русского царя: социокультурная среда Вильны в середине XVII века, Санкт-Петербург: Издательство Европейского университета в Санкт-Петербурге, 2015, p. 134–135.. O prie Maskvos valstybės prijungtose LDK žemėse buvusi Smolensko unitų vyskupija 1654 m. nustojo egzistuoti, jos vyskupas buvo priverstas palikti Smolensko žemes, o jos katedra liko tik tituline.

XVII ir XVIII a. sandūroje unitiškomis buvo paskelbtos dar trys stačiatikių vyskupijos (Peremyšlio (1691), Lvovo (1700) ir Lucko (1702)). 1715 m. uniją priėmė ir Dešiniakrantės Ukrainos dvasininkija⁸Andrzej Gil, Ihor Skoczylas, op. cit., p. 322–324.. Istoriografijoje šie įvykiai yra žinomi kaip naujoji unija. Būtent tada Unitų bažnyčia tapo viena didžiausių ir gausiausių ATR. Administraciškai ji buvo padalyta į aštuonias arkivyskupijas ir vyskupijas. 1772 m. šiai Bažnyčiai priklausė apie 10 000 parapijų, o tikinčiųjų skaičius siekė 4,5 mln.(il. 4, 5)

Augančiai Bažnyčiai skubiai reikėjo naujų sprendimų, pavyzdžiui, naujų administracinių reglamentų. Tam buvo būtinas naujas provincinis bažnytinis susirinkimas (paskutinis toks susirinkimas buvo įvykęs dar 1626 m. Kobrine). Be to, po vadinamosios naujosios unijos akivaizdūs tapo senųjų ir naujųjų vyskupijų skirtumai. Pirmosios, daugiausia buvusios dabartinės Baltarusijos ir Lietuvos teritorijose, jau daugiau nei šimtmetį buvo unitiškos ir turėjo jau susiklosčiusias tradicijas, buvo patyrusios teigiamų ir neigiamų unijos pasekmių, pavyzdžiui, lotyniškų tradicijų skverbimąsi. Tačiau naujosios vyskupijos, kurios tekėsi dabartinės Ukrainos žemėse, ir toliau laikėsi senųjų „įpročių“. Tad naujas bažnytinis susirinkimas turėjo spręsti ir šį klausimą, suvienodindamas bažnytines praktikas. Tokį bažnytinį susirinkimą sušaukė metropolitas Leonas Kiška (1714–1728) (il. 6). Susirinkimas įvyko 1720 m. Zamostėje. Jame dalyvavo visi Kijevo metropolijos hierarchai, gausybė vienuoliškos ir pasaulietinės dvasininkijos atstovų bei pavieniai pasauliečiai. Susirinkime buvo kodifikuotos bažnytinių apeigų praktikos, būtent sakramentų teikimas, suformuluotos dogmos, nustatyta tikinčiųjų katechizacijos programa, aptarti vienuolių ir dvasininkų švietimo reikalai⁹Daugiau žr. Юрій Федорів, Замойський Синод 1720 p. (serija: Богословія, t. 43), Рим, 1972; Стефан Недельський, Униатский митрополит Лев Кишка и его значение в истории унии, Вильна: губ.тип., 1893.. Susirinkimo nutarimus vizitacijų ir vyskupijų bažnytinių susirinkimų pastangomis pavyko įgyvendinti per XVIII a. pirmą pusę. Čia ypač nusipelnė metropolitas Atanastazas Šeptickis (1729–1746) (il. 7).

Per ATR padalijimus (1772–1795) ir po jų Unitų bažnyčios istorija pakrypo kita linkme. Didesnioji unitų gyvenamos teritorijos dalis atiteko Rusijos imperijai, kuri kryptingai siekė likviduoti Unitų bažnyčią. Taškas buvo padėtas 1839 m. Polocko bažnytiniame susirinkime – Unitų bažnyčios Rusijos imperijoje nebeliko. Tačiau Austrijos imperijoje graikų apeigų katalikai ir toliau gyvavo. 1807 m. Kijevo metropolijos dalyje buvo įkurta atskira Galicijos metropolija¹⁰Фундація Галицької митрополії у світлі дипломатичного листування Австрії та Святого Престолу 1807–1808 років: Збірник документів (serija: Київське християнство, t. 19), par. Вадим Ададуров, Львів: Видавництво Українського католицького університету, 2011.. Nuo XIX a. vidurio unitų bendruomenės gyvavimas Vidurio ir Rytų Europoje buvo susijęs tik su Austrija (↑).

Oleh Duch