Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Praeitis

Trys Vilniaus kankiniai – šventieji Antanas, Jonas ir Eustatijas (↑) – buvo palaidoti Šv. Mikalojaus cerkvėje¹Полное собрание русских летописей, t. 5: Софийская первая летопись, Санкт-Петербург: В типографии Эдуарда Праца, 1851, p. 226.. Tai ankstyviausia rašytinė žinia apie Vilniuje buvusį stačiatikių sakralinį pastatą. Ši cerkvė buvo medinė ir po 1610 m. Vilnių nusiaubusio gaisro nebuvo atstatyta. Ji stovėjo ties dabartinių Pilies ir Latako gatvių sankryža, netoli mūsų dienas pasiekusios Šv. Paraskevės (Piatnicos) cerkvės (il. 1). Klausimas, kaip ir kokiomis aplinkybėmis vėliau jau Šv. Dvasios cerkvėje buvo aptiktos Trijų Vilniaus kankinių relikvijos (il. 2, 3, 4, 5, 6), yra įdomus ir svarbus, tačiau dėl šaltinių trūkumo negali būti vienareikšmiškai išspręstas. Kad ir kaip būtų keista, aiškesnių duomenų apie kankinių relikvijų likimą turime iš XIV a. pabaigos. 1368–1372 m. tarp Lietuvos ir Maskvos kilo didelis karas, kurio aidas pasiekė net patį Konstantinopolį. Konflikto pradžioje Konstantinopolio patriarchas Filotėjas be išlygų rėmė maskvėnų pusę palaikiusį Rusios metropolitą Aleksijų. Pastarasis rusų kunigaikščius, kurie buvo „ugnies garbintojo“ Lietuvos valdovo Algirdo sąjungininkai, atskirdavo nuo Bažnyčios. Dalis rusų kunigaikščių sulaužydami Algirdui duotą ir kryžiaus bučiavimu sutvirtintą priesaiką perbėgdavo į maskvėnų pusę. Nuo tokios priesaikos juos atleisdavo metropolitas Aleksijus. Pasipiktinęs Algirdas patriarchui rašė: „ar kur nors pasaulyje girdėta, kad būtų panaikinamas kryžiaus bučiavimas?“²Русская историческая библиотека, t. 6: Памятники древне-русского канонического права, d. 1: Памятники XI–XV в., Санкт-Петербург: Тип. Императорской Академии Наук, 1880, p. 137 (nr. 24). Panašiais piktnaudžiavimais patriarchui skundėsi ir Tverės kunigaikštis Michailas Aleksandrovičius. Apipiltas skundais patriarchas Filotėjas išsiuntė savo patikėtinį, būsimą Rusios metropolitą Kiprijoną (1375–1406), kad šis vietoje išsiaiškintų painius kunigaikščių tarpusavio santykius erdvėje nuo Vilniaus iki Maskvos. 1373–1374 m. žiemą atvykęs į Lietuvą jis sužinojo apie vietinius kankinius. Veikiausiai būtent Kiprijonas daugiausiai pasirūpino, kad Trijų Vilniaus kankinių relikvijų dalelės būtų nugabentos į Konstantinopolį, kur jas 1374 m. priėmė patriarchas Filotėjas. Hierarchas pasirūpino, kad naujųjų kankinių garbei būtų sukurtos maldos ir nutapytos ikonos. Kankinių relikvijų perkėlimas (translatio) ir jų liturginis minėjimas prilygo oficialiai jų kanonizacijai³Daugiau žr. Darius Baronas, Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija, Vilnius: Aidai, 2000, p. 85–92..

Vilniuje tuo pat metu taip pat vyko įsimintini dalykai. Juk pats didysis kunigaikštis Algirdas leido, kad naujųjų kankinių relikvijos būtų nugabentos į Konstantinopolį. Veikiausiai ta pačia proga Algirdas, prašomas Kiprijono, o gal dar ir savo žmonos Julijonos, į laisvę paleido per Lietuvos ir Maskvos karą paimtus rusų belaisvius⁴Plg. Русская историческая библиотека…, p. 181–182.. Dalis belaisvių grįžo į Šiaurės Rytų Rusios žemes, o dalis pasiliko gyventi Vilniuje (il. 7). Būtent pastarieji „prašė melsdami kunigaikščio atsižvelgti į jų prašymą ir dovanoti jiems vieną vietą, kur galima būtų pasistatyti šventovę, kad turėtų kur rinktis. Dėmesingai jų išklausęs, tarė: vieta, kurios prašote, netinka cerkvei, nes ten slėnis ir tamsu, – bet nurodė kartuvių vietą – toji yra tinkama, nes aukšta ir šviesi. Jie su džiaugsmu pastatė šventovę, skirtą šventajai ir gyvybę teikiančiai Trejybei, ir ten ją garbina.“⁵Darius Baronas, op. cit., p. 257–259. Šios šventovės atsiradimo aplinkybės leidžia į didįjį kunigaikštį Algirdą pažvelgti kaip į Švč. Trejybės cerkvės fundatorių. Kas tai? – nuostabus širdies persimainymas, ar viso labo pragmatinis išskaičiavimas?

Prie 1374 m. pastatytos medinės Švč. Trejybės cerkvės ilgainiui pradėjo kurtis vienuolių bendruomenė. Dėl vėlesnių perstatymų ir užstatymų bent kol kas nepavyko aptikti jokių ankstyviausio laikotarpio – XIV a. pabaigos–XV a. pradžios – archeologinių pėdsakų. Ankstyviausia žinia apie įsikūrusį prie cerkvės vienuolyną siekia 1460 m.⁶Описание рукописного отделения Библиотеки Императорской Академии Наук, t. 1: I. Книги Священнаго писания и II. Книги богослужебные, par. В. И. Срезневский, Ф. И. Покровский, Санкт-Петербург: Типография Императорской Академии Наук, 1910, p. 34. (↑) Nuo XV a. 9 deš. Švč. Trejybės vienuolynas vis dažniau imamas minėti Lietuvos Metrikoje⁷Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 4 (1479–1491). Užrašymų knyga 4 = Lithuanian Metrica. Book of Inscriptions 4 (1479–1491), par. Lina Anužytė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2004, p. 83, 86.. Jau tada šiam vienuolynui vadovavo archimandritas Makarijus. Toks vienuolyno vyresniojo titulas rodo, kad vienuolynas jau buvo susiformavęs. Jo vadovas buvo įsitraukęs į Kijevo metropolijos administravimo darbą. Tiek paties vienuolyno, tiek jo viršininko reikšmę liudija faktas, kad minėtasis Makarijus 1495 m. buvo išrinktas Kijevo metropolitu. Tapęs metropolitu jis ir toliau aktyviai rūpinosi bažnytinio administravimo reikalais ir Vilniuje, ir Kijeve. Šioje erdvėje, netoli Mozyriaus, metropolitas Makarijus buvo užkluptas Krymo totorių ir nužudytas (1497 m. gegužės 1 d.) – tapo dar vienu tikėjimo kankiniu⁸Полное собрание русских летописей, t. 35: Летописи белорусско-литовские, par. Н. Н. Улащик, Москва: Наука, 1980, p. 124. (il. 8, 9). Jo veikla intensyvinant santykius tarp Kijevo ir Vilniaus nenuėjo perniek. Naują ir ryškų postūmį ji įgavo 1514 m., kai atsidėkodamas Dievui už pergalę Oršos mūšyje Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis fundavo naują, didingą, mūrinę Švč. Trejybės cerkvę (↑).
 

Darius Baronas