Vilnius. Unijos tapsmo miestas

Bažnyčių kaip bendruomenių ir institucijų istorijoje ypatingas vaidmuo tenka ir miestams. Kai Kijevas neteko politinės ir kultūrinės reikšmės ir Kijevo metropolitai persikėlė į šiaurę, Rusios stačiatikių bažnyčioje ilgam įsivyravo dvasinės betėvystės būsena. Metropolitai reziduodami Vladimire prie Kliazmos ar Maskvoje negalėjo deramai rūpintis Kijevo bažnyčia už Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų¹Žr. Борис Ґудзяк, Криза і реформа: Київська митрополія, Царгородський патріapхат і ґенеза Берестейської унії, Львів: Інститут історії Церкви ЛБА, 2000, p. 4.. XV–XVI a. valstybių ar įtakos grupių kovos dėl Kijevo palikimo, Bažnyčios centrų kaita ar nepastovumas, kai valdyta iš Maskvos, Naugarduko, Vilniaus ar Haličo, silpnino Bažnyčią ir sukėlė nemažai krizių²Назар Заторський, «Послання Мисаїла до папи Сикста IV» 1476 року: реконструкція архетипу (serija: Київське християнство, t. 15), Львів: Видавництво УКУ, 2019, p. 19..

XVI–XVII a. Vilniuje telkėsi skirtingos etninės ir religinės bendruomenės (il. 1). Jos būrė religijos srityje aktyvius asmenis ir grupes, taip patį miestą paversdamos traukos centru. Nors būta nedidelių vietinių ypatumų, stačiatikių religinio gyvenimo sankloda Vilniuje iš esmės buvo tokia pati kaip ir kituose regiono miestuose. Bažnyčia vienijo tuometinį Vilniaus civitas Ruthenica (↑), o slavų bizantiškos liturginės apeigos, Julijaus kalendorius, savitas teologinis (apologetinis poleminis) mąstymas, bendra sacrum lingua (bažnytinė slavų liturginė ir „paprasta“ rusėnų kalbos), sava partikuliarinė bažnytinė teisė, viena kanoninė teritorija buvo svarbiausi jos tapatybės elementai, praktikos ir pamatai³Žr. Ihoris Skočiliasas, „Ukrainietiškoji perspektyva: Kijevo krikščionybės lietuviškųjų ištakų „prisiminimas““, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 243–245. (↑).

Jau nuo pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacijos pradžios priklausymą vienai ar kitai religijai lydėjo skirstymas į savus ir svetimus bei galima diskriminacija. Iš to kylantys iššūkiai ar krizės tapdavo akstinu reflektuoti savo religiją, ieškoti savo tikėjimo „tikrumo“ ir formuluoti jį. Suprantama, tarpkonfesinės akistatos buvo būdingos miestų erdvėms. Ir svarbų vaidmenį čia atliko bažnytinės brolijos (↑). Stačiatikių brolijos save suvokė kaip „šventos senovės“ puoselėtojas ir aktyviai priešinosi galimai ar realybe tampančiai bažnytinei unijai. Visgi po unijos įtvirtinimo jų reikšmė akivaizdžiai sumenko (↑).

Unijinės tapatybės formavimusi didelę įtaką turėjo unitų vienuoliai bazilijonai, ypač po 1617 m. reformos, kai pagal Katalikų bažnyčios vienuolių ordinų pavyzdį atskiri unitų vienuolynai buvo sujungti į vieną kongregaciją (il. 2). Bazilijonai gali būti kaltinami apeigų destrukcija arba jų vaidmuo dažnai sumenkinamas iki lotyniškų praktikų įvedimo, tačiau iš tiesų jie buvo, ko gero, energingiausia, sparčiausiai besiplėtojusi ir palyginus nepriklausoma bendrija. Jų religinis gyvenimas nors ir buvo paveiktas transformacijų bei katalikybės, tačiau jie visą laiką palaikė „senovės“ tęstinumą. Stiprėjant patiems bazilijonams aktyvėjo, plėtėsi ir jų pastoracinė veikla. XVII a. Vilniuje buvo surengtos trys bazilijonų Generalinės kapitulos, kuriose gvildenti probleminiai ir plataus spektro religiniai klausimai⁴Žr. Порфирій Підручний, Богдан Пьєтночко, Василіянські генеральні капітули від 1617 по 1636 рік (serija: Analecta OSBM, ser. 2, d. 2, t. 55), Рим, Львів: Видавницво Отців Василіян “Місіонер”, 2017..

XVII a. Vilnius tapo religinių polemikų centru. Unitų ir oponentų ginčuose vyravo temos, dėl kurių jau nuo seno karštai diskutavo stačiatikiai ir katalikai. Labai svarbus religinių polemikų ir kitų socialinių procesų veiksnys buvo XVII a. Vilniuje unitų leistos knygos⁵Žr. Leonidas Timošenka, „Dvi „Rusios“ ir religinė polemika“, in: Vadimas Adadurovas, op. cit., p. 75–76. (↑). Šiame mieste pasaulį išvysdavo poleminiai, katechetiniai, liturginiai ir kito turinio leidiniai, kurie reflektavo ir kūrė rusėnų religinį gyvenimą. Čia buvo išspausdinti žymūs ir reikšmingi, toli už Vilniaus miesto ribų paplitę Ipatijaus Pociejaus (↑), Antano Seliavos, Petro Skargos, Meletijaus Smotrickio ir daugelio kitų autorių darbai (il. 3, 4)⁶Ibid., p. 73–75.. Religiniai ginčai ir gyvoji polemika tapo unitų bažnytinės tapatybės dalimi⁷Plačiau žr. Маргарита Корзо, Украинская и белорусская катехетическая традиция конца XVI–XVIII вв.: становление, эволюция и проблема заимствований, Москва: Канон+, 2007, p. 211. (↑) (↑).

Unitų bažnyčios atsiradimas virto „dviejų Rusių“ ginču⁸Žr. Leonidas Timošenka, op. cit., p. 69.. Tiesa, formaliai unitų tikėjimo mokyme ir liturgijoje neatsirado beveik nieko, kas prieštarautų unijos nepriėmusiųjų tikėjimui ir religinėms praktikoms. Kita vertus, XVII a. pirmoje pusėje ir patys stačiatikiai perėmė nemažai lotyniškosios potridentinės sakramentų teologijos elementų, tiesa, išsaugodami nepakitusius liturginius ritualus⁹Тарас Шманько, „Латинізація і окциденталізація: прояви і наслідки“, in: Die Union van Brest (1596) in Geschichte und Geschichtsschreibung: Versuch einer Zwischenbilanz = Берестейська унія (1596) в історії історіографії: спроба підсумку, par. Johann Marte, Oleh Turij, Львів: Видавництво УКУ, 2008, p. 342–346.. Apie tai liudija XVII a. Kijevo Mogilos akademijos leidiniai, ypač liturginių knygų pratarmės ir komentarai.

Toliau pateikiami teologinių, liturginių ir ritualinių ypatybių, kurios buvo unitų, stačiatikių ir katalikų priekaištų vienų kitiems ir polemikos dalykas, pavyzdžiai:
 

 
Akivaizdu, kad XVII a. nemažai religinių ypatybių buvo bendros unitams ir stačiatikiams, ypač tos, kurios susijusios su tikėjimo manifestacija kitiems. Vėliau unitų nuostatos svarbiais tikėjimo klausimais tapo artimesnės katalikams.

Galima tvirtinti, kad XVII a. Vilnius buvo svarbi unitų bažnytinės tapatybės visuose jos lygmenyse kristalizavimosi vieta ir veiksnys (↑) (↑) (↑) (↑). Šiam miestui būdingos religinės diskusijos sklido po visą Kijevo metropoliją ir ne tik tarp unitų, bet ir stačiatikių, ir dėjo pamatus jau vėlesnei reformai, kai Unitų bažnyčia 1720 m. susirinkime Zamostėje kodifikavo pagrindinius savo tapatybės elementus.
 

Taras Šmanko