Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Praeitis

Baltai ir slavai buvo dvi etniškai ir religija skirtingos kultūrinės erdvės, du arealai, ant kurių teko gyvuoti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir kartu būti jų sąlyčio vieta¹Išsamiau žr. Aleksander Krawcewicz, „Stosunki religijne w Wielkim Księstwie Litewskim w XIII wieku i początkach XIV stulecia“, in: Między Rusią a Polską Litwa. Od Wielkiego Księstwa Litewskiego do Republiki Litewskiej, red. Jerzegy Grzybowski, Joanna Kozłowska, Warszawa: Wydawnictwa Uniwersytetu Warszawskiego, 2015, p. 41–48.. Šios valstybės politika privalėjo atsižvelgti į šią polifoniją – kelių balsų skambėjimą vienu metu. Rusėnų padėtis LDK buvo reglamentuojama valdovų privilegijomis. Svarbiausios iš jų buvo priimtos 1387, 1413 ir 1432 m.

LDK urbanizacijos laipsnis iš pradžių buvo nedidelis. Miestų skaičius pastebimiau pradėjo augti tik XVI a. ir amžiaus viduryje kunigaikštystėje miestams priskirtinų gyvenviečių jau buvo apie 220. Iš jų didžiausias ir garsiausias buvo Vilnius. Miestas sparčiai augo: per XVI–XVII a. gyventojų skaičius, skaičiuojant su priemiesčiais, padidėjo nuo 10 iki 20 tūkstančių²Paula Wydziałkowska, „Historia Wilna w XVI–XVIII wieku“, in: Koło Naukowe Muzealnictwa i Zabytkoznawstwa, Uniwersytet Mikołaja Kopernika w Toruniu, prieiga internetu: http://kolomuz.umk.pl/wp-content/uploads/2018/05/Paula-Wydzia%C5%82kowska-Historia-Wilna-w-XVI-XVIII-wieku.pdf, žiūrėta: 2021 11 01; Ihoris Skočiliasas, „Vienuolių bendruomenė Vilniaus viešojoje erdvėje“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 15; David Frick, Kith, Kin, and Neighbors: Communities and Confessions in Seventeenth Century Wilno, Ithaca, London: Cornell University Press, 2013, p. 7, 428. Dar žr. David Frick, „Five Confessions in One City: Multiconfessionalism in Early Modern Wilno“, in: A Companion for Multiconfessionalism in Early Modern World (serija: Brill’s Companions to the Christian Tradition, t. 28), sud. Tomas Max Saftey, Leiden: Brill, 2011, p. 422. (il. 1).

Vilnius atsirado XIII ir XIV a. sandūroje lietuvių ir rusėnų gyvenamų erdvių paribyje. Stačiatikiai, kurių dauguma buvo rusėnai, ir katalikai čia apsigyveno maždaug vienu metu: vieni XIII a. paskutiniame trečdalyje, kiti XIII ir XIV a. sandūroje (↑). Tačiau stačiatikių buvo daugiau, o ir požiūris į juos buvo tolerantiškesnis nei į katalikus, kurių tikėjimas į LDK žemes bruktas gana agresyviai³Ирма Каплунайте, „Роль немецкого города в Вильнюсе во второй половине XIV в.“, Ukraina Lithuanica, 2017, t. 4, p. 125–126.. Kai kurie autoriai pažymi, kad ekonomiškai ir kultūriškai stipresni rusėnai Vilniuje nusvėrė lietuviškąjį elementą arba kad miestas nuo pat savo gyvavimo pradžios turėjo rusėnišką pobūdį⁴Marceli Kosman, „Konflikty wyznaniowe w Wilnie (schyłek XVI–XVII w.)“, Kwartalnik Historyczny, 1972, t. 79, nr. 1, p. 7.. Miesto etninė įvairovė didėjo: didžiojo kunigaikščio Gedimino (valdė 1316–1341) laikais ir jo palaikymu čia gausiai kėlėsi vokiečiai, o XV a. pasirodė ir žydai, kurių skaičius XVI a. gerokai išaugo ir netrukus Vilnius tapo gausiausią žydų bendruomenę turinčiu LDK miestu⁵Iwo Jaworski, Zarys dziejów Wilna, Wilno: Wydawnictwo Magistratu m. Wilna, 1929, p. 4. Dar žr. Jakub Niedźwiedź, Kultura literacka Wilna (1323–1655). Retoryczna organizacja miasta (serija: Biblioteka Literatury Pogranicza, t. 20), Kraków: Towarzystwo Autorów i Wydawców Prac Naukowych Universitas, 2012, p. 37.. Vilniuje pamažu susiklostė Lenkijos viduramžių miesto modelis. Šis kismas vyko gana lėtai ir akivaizdesnių bruožų įgavo tik XVI a. pirmoje pusėje. Apie XIV a. Vilnių galime kalbėti kaip apie lietuvių ir rusėnų miestą, o XVI a. kultūrine ir kalbine prasme jis virto lenkų ir rusėnų miestu⁶Iwo Jaworski, op. cit., p. 6..

1387 m. Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teisės privilegiją, kuri buvo išdėstyta glaustai ir schemiškai. 1432 m. Žygimantas Kęstutaitis suteikė naują privilegiją, kuria miestui patvirtino Magdeburgo teisę, visas miestiečių, tiek katalikų, tiek rusėnų tikėjimo, teises ir privilegijas ir nurodė, kad miestas teisinėmis praktikomis turi lygiuotis į Krokuvą. Tačiau Lenkijos miestuose gyvavo kitokios kultūrinės ir ekonominės realijos ir jų praktika ne visada galėjo būti tinkama LDK, kur miestai nuo pat savo ištakų buvo daugiaetniai ir daugiakonfesiai⁷Ibid., p. 4.. Vilniuje stačiatikiai turėjo stiprias pozicijas, ir nenuostabu, kad 1533 m. rinkimuose į magistratą susiklostė situacija, kai visos pareigybės atiteko būtent stačiatikiams. Tada Vilniaus katalikai skųsdamiesi kreipėsi į Žygimantą Senąjį⁸Marceli Kosman, op. cit., p. 7.. Reaguodamas į tai 1536 m. valdovas išleido naują privilegiją tokio pobūdžio situacijoms mieste sureguliuoti. Pagal naują privilegiją, miesto taryba turėjo būti sudaryta iš 24 tarėjų ir 12 burmistrų, kurie privalėjo būti renkami iš „Romos“ ir „graikų“ tikinčiųjų pagal lygaus atstovavimo principą. Taigi katalikų ir stačiatikių turėjo būti po lygiai. Šią privilegiją 1607 m. patvirtino ir Zigmantas Vaza. XVI a. katalikų ir stačiatikių lygaus atstovavimo principas taikytas ir daugelyje miesto cechų⁹Tomasz Kempa, „“Kith, Kin, and Neighbors: Communities and Confessions in Seventeenth-Century Wilno”, David Frick, Ithaca–London 2013“: [recenzija], Zapiski Historyczne, 2014, t. 79, nr. 2, p. 135.. Pavyzdžiui, 1552 m. valdovo patvirtintame Vilniaus batsiuvių cecho statute nurodyta, kad į cechą kasmet būtų renkami šeši vyresnieji, pusė kurių turi būti Romos katalikai ir pusė graikų apeigų tikėjimo¹⁰Akty cechów wileńskich 1496–1759, t. 1, par. Maria Łowmiańska, Henryk Łowmiański, Stanisław Kościałkowski, Wilno: [s. n.], 1939, p. 45 (nr. 39). Dar žr. Marceli Kosman, op. cit., p. 9–10.. 1665 m. panašūs reikalavimai taikyti ir Vilniaus siuvėjų cechui. 1672 m. odžių cecho statute numatyta, kad cecho nariai turi rinkti šešis vyresniuosius – du Romos katalikų tikėjimo, du graikų tikėjimo ir du „vokiečių tikėjimo“¹¹David Frick, Kith, Kin, and Neighbors…, p. 80..

Pariteto principas iš dalies atsispindėjo ir miesto kalendoriuje. XVII a. Vilniuje gyvenimo ritmas rėmėsi tiek Grigaliaus, tiek Julijaus kalendoriais. Ir jie abu funkcionuodavo legaliai. 1586 m. liepos 29 d. Steponas Batoras paskelbė privilegiją, pagal kurią miesto amatininkai stačiatikiai per katalikų religines šventes privalėjo ilsėtis. Analogiškas statusas stačiatikių šventėms nebuvo suteiktas. Tačiau dar tų pačių metų rugpjūčio 8 d. valdovas įpareigojo miesto magistratą neversti rusėnų tokiomis šventinėmis dienomis stoti prieš miesto valdžią¹²Ibid., p. 79.. Vilniuje katalikų bendruomenės ar valdžios spaudimas stačiatikiams ir protestantams naudoti Grigaliaus kalendorių nebuvo toks didelis, kad būtų išprovokavęs konfliktus, kaip kad nutiko kai kuriuose Lenkijos karalystės miestuose, pavyzdžiui, Lvove¹³David Frick, „Five Confessions…“, p. 442.. Tad nenuostabu, kad Vilnius istoriografijoje tituluojamas „daugelio kalendorių miestu“¹⁴David Frick, „The Bells of Vilnius: Keeping Time in a City of Many Calendars“, in: Making Contact: Map, Identity, and Travel, sud. Glenn Burger, et al., Edmonton, Alta: University of Alberta Press, 2003, р. 23. Dar žr. David Frick, Kith, Kin, and Neighbors…, p. 77–81. (il. 2, 3, 4).

Stačiatikiai rusėnai sudarė didesnę LDK gyventojų dalį. 1341 m. LDK rusėnų žemės plotu buvo 2,5 karto, o 1430 m. net ir 12 kartų didesnės už lietuvių¹⁵Pagal Олена В. Русина, Україна під татарами і Литвою (serija: Україна крізь віки, t. 6), Київ: Альтернативи, 1998, p. 43.. Rusėnų kalba ir raštija čia ilgam tapo kultūros ir oficialia kanceliarijos kalba. Valstybės reikmėms ir valstybiniu lygmeniu ji vartota iki 1696 m. ir toks jos statusas buvo užtikrintas Lietuvos Statutų. Valstybinės institucijos telkėsi Vilniuje, atitinkamai ir pati rusėniškoji terpė turėjo užimti reikšmingą vietą mieste. Jau nuo Vytauto Didžiojo laikų (1392–1430) LDK kanceliarijoje dirbo dvi grupės raštininkų – rašiusių kirilica ir lotyniška abėcėle. Pastarieji tvarkė dokumentus lotynų ir vokiečių kalbomis. XVI–XVII a. kai kuriose Lietuvos institucijose, pavyzdžiui, miesto teisme ar Didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje, dažniausiai reikalaudavo mokėti rašyti tiek lotynų raštu, tiek kirilica bei mokėti bent tris kalbas – rusėnų, lenkų ir lotynų¹⁶Jakub Niedźwiedź, op. cit., p. 227, 228.. Tik XVI ir XVII a. sandūroje rusėnų kalbą išstūmė lenkų kalba.

XIV a. Vilniaus gyventojai kalbėjo lietuviškai, rusėniškai ir dalis vokiškai, o amžiaus pabaigoje pamažu pradėjo įsitvirtinti lenkų kalba. XV a. kalbančiųjų lietuviškai skaičius sumažėjo, nors ši kalba vis dar tebeturėjo komunikacinį vaidmenį. 1634 m. Vilniaus universiteto refektorijuje pamokslus dar tebesakydavo lietuvių kalba¹⁷Ibid., p. 37.. Literatūros istorikas Jakubas Niedzwiedzius teigia, kad XVI–XVII a. Vilniuje pagrindinė kasdienės komunikacijos, arba šnekamoji kalba buvo rusėnų (senoji baltarusių), o po to jau ėjo lenkų, lietuvių, vokiečių, jidiš ir totorių kalbos¹⁸Ibid., p. 38.. Amerikiečių istorikas Davidas Frickas mano kiek kitaip, kad jau XVII a. Vilniaus viešojoje erdvėje vyravo lenkų kalba, kuri buvo spėjusi tapti savotiška lingua franca – šio miesto skirtingų etninių grupių komunikacijos kalba (istoriko Henryko Wisnerio vertinimu, XVII a. Vilniaus miesto aktų knygose 53 proc. įrašų buvo padaryta lenkų kalba, 37 proc. lotynų ir tik 10 proc. rusėnų¹⁹Henryk Wisner, „The Reformation and National Culture: Lithuania“, Odrodzenie i Reformacja w Polsce, 2013, t. 57, p. 98.). Visgi jis priduria, kad Vilnius išsiskyrė skirtingų kalbų vartojimu ir kartais sunku nusakyti jų paplitimo laipsnį, ypač tarp žemesnių gyventojų sluoksnių. Frickas daro prielaidą, kad šioje terpėje buvo paplitęs lenkų ir lietuvių kalbų mišinys, o priemiesčiuose vyravo lietuvių kalba. Visgi ir XVII a., kai jau lenkų kalbos vartojimas buvo paplitęs įvairiose gyvenimo srityse, rusėnų kalba mieste ir toliau tebedarė įtaką kitoms tuomet vartojamoms kalboms²⁰David Frick, Kith, Kin, and Neighbors…, p. 114. Dar žr. Gintautas Sliesoriūnas, „David Frick, Kith, Kin, and Neighbors: Communities and Confessions in Seventeenth-Century Wilno, Ithaca and London: Cornell University Press, 2013…“: [recenzija], Lithuanian Historical Studies, 2014, t. 19, p. 178..

XVI a., kai buvo vis labiau atsiveriama Vakarų kultūrai, vyko pokyčiai ir Vilniaus rusėnų bendruomenėje. Ji iš dalies polonizavosi. Nuo 1666 m. valdovo reikalavimu Vilniaus magistrato „romėniškos“ vietos buvo suteikiamos vien tik Romos katalikams, o „graikiškos“ – unitams²¹David Frick, „Five Confessions…“, p. 423–424.. Miesto valdžią dabar sudarė katalikai (60 proc.) ir unitai (40 proc.).

Teigiama, kad tuo metu Vilniuje lenkai sudarė apie 50 proc. visų gyventojų, rusėnai – apie 30 proc., vokiečiai – apie 8 proc., italai – apie 4 proc. Kiti gyventojai buvo lietuvių, vengrų ir ispanų kilmės²²Urszula Anna Pawluczuk, Osiemnastowieczne Wilno. Miasto wielu religii i narodów, Białystok: Wydawnictwo i Drukarnia Libra, 2015, p. 70, 72.. Remiantis 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymu, lenkų kalbą gimtąja laikė 31 proc. Vilniaus gyventojų, jidiš – 40 proc., rusų – 20 proc., baltarusių – 4,5 proc., lietuvių – 2 proc., vokiečių – 1,5 proc.²³Maria Barbara Topolska, „Urszula Anna Pawluczuk, Osiemnastowieczne Wilno. Miasto wielu religii i narodów, Białystok, 2015…“: [recenzija], Białostockie Teki Historyczne, 2017, t. 15, p. 280.

Taigi nuo Vilniaus įkūrimo jame vyravo rusėnų gyventojai. Laikui bėgant jų situacija ir statusas keitėsi, tačiau per šimtmečius ši bendruomenė išliko svarbiu Vilniaus kultūrinio ir politinio gyvenimo komponentu.

Vilnius atsirado ir gyvavo kaip daugiatautis ir daugiakonfesis miestas. Pastebėta: „Vargu ar įmanoma įvardyti kitą to meto Europos sostinę, kurioje greta gyventų penkios krikščionių konfesijos – stačiatikiai, unitai, katalikai, kalvinistai, liuteronai, taip pat žydų ir musulmonų bendruomenės. Sociokultūrinė šio miesto aplinka, kuri turėtų būti suprantama kaip žmonių, esančių toje pačioje erdvėje, tačiau priklausančių skirtingoms religinėms konfesijoms, etnosams, socialiniams sluoksniams ir turinčių skirtingus tikslus, sambūvis, susiformavo per šimtmečius, sukurdama nepakartojamą skirtingų tradicijų, kultūrinių santykių ir meno sampynos atmosferą.“²⁴Ирина Герасимова, Под властью русского царя: социокультурная среда Вильны в середине XVII века, Санкт-Петербург: Издательство Европейского университета в Санкт-Петербурге, 2015, p. 7.

XVI a. konfesiniai santykiai mieste tapo problemiškesni. Amžiaus viduryje, plintant reformacijai, Vilniuje įsitvirtino gana didelės liuteronų ir kalvinistų bendruomenės, o po 1596 m. paskelbtos Brastos bažnytinės unijos prasidėjo skilimas stačiatikių gretose²⁵Išsamiau žr. Genutė Kirkienė, „Unijos idėja ir jos lietuviškoji recepcija“, in: Vadimas Adadurovas, et al., Kultūrų kryžkelė: Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas, moksl. red. Alfredas Bumblauskas, Salvijus Kulevičius, Ihoris Skočiliasas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017, p. 37–48. (↑). Unijos šalininkus palaikė valstybės ir miesto valdžia, tad pranašumai buvo jų, o ne unijos atsisakančių ir liekančių ištikimų stačiatikybei pusėje²⁶Tomasz Kempa, op. cit., p. 135. (il. 5, 6, 7). Iki unijos stačiatikių bendruomenė Vilniuje dabartinio senamiesčio teritorijoje turėjo apie 20 vienuolynų ir cerkvių: tai Dievo Motinos Užmigimo katedros, Kristaus Prisikėlimo, Viešpaties Atsimainymo, Šv. Jono Teologo, Šv. Mikalojaus ir Šv. Paraskevės parapijų, Švč. Trejybės ir Šv. Dvasios vienuolynų ir kiti statiniai²⁷Leonidas Timošenka, „Slavia Orthodoxa: atsinaujinimas“, in: Vadimas Adadurovas, op. cit., p. 57. Pateikiami ir kitokie duomenys: iš 16 Vilniuje stovėjusių rusėnų šventovių didesnioji jų dalis buvo dabartiniame senamiestyje, ten taip pat buvo mažiausiai 16 Romos katalikų bažnyčių ir du protestantų susirinkimai. Леонід Тимошенко, Руська релігійна культура Вільна. Контекст доби. Осередки. Література та книжність (XVІ – перша третина XVII ст.), Дрогобич: Коло, 2020, p. 156.. Tuo metu Romos katalikams mieste atitinkamai priklausė apie 16 bažnyčių. Tuo Vilniaus Civitas Ruthenica (Rusėnų miesto) sakralioji topografija esmingai skyrėsi nuo kitų daugiakonfesių ir, regis, tipologiškai artimų miestų, pavyzdžiui, Lvovo, kur rusėnų bendruomenė dabartinio senamiesčio teritorijoje turėjo tik vieną šventovę – Dievo Motinos Užmigimo brolijos cerkvę²⁸Леонід Тимошенко, op. cit., p. 157. (↑). Po 1596 m. šios Vilniaus šventovės buvo paverstos unitiškomis, o stačiatikiams teko įkurti naują Šv. Dvasios vienuolyną, kuris tapo svarbiausiu jų bendruomenės centru²⁹David Frick, „Five Confessions in One City…“, p. 421.. Taip XVII a. viduryje Vilniuje liko tik viena stačiatikių cerkvė (il. 8). Mieste tada veikė penkių krikščioniškų konfesijų parapijos ir 37 įvairių tikėjimų šventovės: 23 Romos katalikų, 9 unitų, dvi protestantų (kalvinistų ir liuteronų), po vieną stačiatikių, judėjų ir musulmonų³⁰Ирина Герасимова, op. cit., p. 35; David Frick, „Five Confessions in One City…“, p. 422..

Įgyvendinant uniją teko nueiti sudėtingą, nesutarimų ir priešiškumo kupiną kelią. Išliko gausių liudijimų apie tokius konfliktus. Į juos buvo įsitraukę ar buvo įtraukti stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno brolijos nariai (↑), Vilniaus magistratas, unitų vyskupai ir archimandritai (vienuolynų vadovai), paprasti miestiečiai. 1601 m. Šv. Dvasios brolijos nariai pateikė skundą prieš Vilniaus magistratą, kuris savo ruožtu broliją buvo iškvietęs į valdovo teismą dėl jos teisių ir privilegijų³¹Акты, издаваемые Виленскою Археографическою комиссиею, t. 8: Акты Виленского гoродского суда, Вильна: Тип. А. Г. Сыркина, 1875, p. 60–61.. 1609 m. miesto teismas nagrinėjo Vilniaus rusėnų skundus prieš unitų archimandritą Juozapą Benjaminą Rutskį (↑) dėl neteisėto Švč. Trejybės vienuolyno užgrobimo. Dėl tos pačios priežasties skundą buvo pateikę ir Vilniaus stačiatikiai. Pats Rutskis teikė skundą dėl dvarininko Šembelio kalbų apie ketinimą jį nužudyti kaip rusėnų tikėjimo priešą³²Ibid., p. 77–78, 87, 80.. 1629 m. stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno seniūnas visų brolių vardu skundėsi dėl unitų Švč. Trejybės vienuolyno vienuolių surengto ginkluoto užpuolimo³³Ibid., p. 109.. Kone kasmet atsirasdavo tokių ar panašių skundų. Taigi XVII a. atveju iš tiesų reikėtų kalbėti ne apie skirtingų religinių bendruomenių toleranciją Vilniuje, o tik apie vienų pakantumą kitiems³⁴Išsamiau žr. David Frick, Kith, Kin, and Neighbors…, p. 411–418.. Šią amerikiečių istoriko Davido Fricko įžvalgą papildo Gintautas Sliesoriūnas: XVI ir XVII a. religinė tolerancija LDK turėjo savo ribas ir sugyvenimas kunigaikštystės miestuose kilo daugiau iš būtinybės susitaikyti su gana gausių kitokį tikėjimą išpažįstančių bendruomenių egzistavimo tikrove, tik retais atvejais tai galima sieti su įsitikinimais³⁵Gintautas Sliesoriūnas, op. cit., p. 179..

Unitų įsitvirtinimas mieste vyko siaurinant stačiatikių teises. Pagal 1536 m. Žygimanto Senojo privilegiją, „Romos“ ir „graikų“ tikintieji Vilniaus magistrate turėjo būti atstovaujami po lygiai. 1666 m. paskelbta nauja Jono Kazimiero Vazos privilegija, pagal kurią ankstesnėje privilegijoje nustatytas kvotas (vietas) galėjo užimti tik katalikai ir unitai. Taip iš stačiatikių ir protestantų buvo atimta galimybė tapti miesto burmistrais, tarėjais ar suolininkais ir posėdžiauti Vilniaus magistrate³⁶David Frick, „Five Confessions…“, p. 423–424.. 1673 m. unitų metropolito Gabrieliaus Kolendos prašymu valdovas Mykolas Kaributas Višnioveckis išleido privilegiją, draudžiančią Vilniaus cechų amatininkams stačiatikius ir protestantus rinkti seniūnais, už reikalavimo pažeidimą buvo numatyta 1 000 auksinų bauda³⁷Ibid., р. 425..

Kiek kitokius santykius ir situacijas liudija Vilniaus gyventojų testamentai. XVII a. miesto knygose buvo užfiksuoti septyni unitų bendruomenei priklausiusių vilniečių testamentai³⁸Povilas Dikavičius, Pompa Funebris: Funeral Rituals and Civic Community in Seventeenth-century Vilnius: [magistro darbas], Central European University (Budapest), 2016, р. 45.. Pavyzdžiui, tokius testamentus buvo surašę unitai pirklys Samuelis Filipovičius (m. 1663) ir burmistras Jonas Kukovičius (m. 1666), priklausę prie Švč. Trejybės šventovės veikusiai Švč. Mergelės Marijos brolijai. Trijuose testamentuose prašyta palaidoti unitų Švč. Trejybės šventovės erdvėje (↑). Tačiau pirklio žmona Kotryna (Vasilevskytė; m. 1686) nurodė ją palaidoti pagal unitų apeigas, bet stačiatikių kapinėse greta vyro. Panašią valią pareiškė ir Sofija Ignatavičienė (m. 1700) – laidoti laikantis unitiškų papročių, tačiau kūną paguldyti šeimos kriptoje prie stačiatikių bažnyčios. Unitė Marija Semionavičienė (m. 1667) ne tik norėjo būti palaidota prie stačiatikių bažnyčios, bet ir prašė, kad stačiatikių šventikai melstųsi už jos sielą³⁹Ibid., р. 47.. „Nenuoseklumų“ randame ir dovanojimų užrašymuose tuose pačiuose testamentuose. Minėtas Filipovičius skyrė lėšų unitų Švč. Trejybės šventovės Dievo Motinos ikonai atnaujinti ir prašė unitų dvasininkų melstis už jo sielą prie šios ikonos (↑). Tačiau to paties, melstis už sielą, jis prašė ir stačiatikių vienuolių iš Šv. Dvasios vienuolyno, už tai vienuolynui dovanodamas žemės sklypelį⁴⁰Ibid., р. 49.. Dovanas tiek stačiatikių, tiek unitų šventovėms ir vienuolynams užrašė pirkliai Samuelis Bočočka (m. 1657), Konradas Parfianavičius (m. 1664) ir kt.⁴¹Išsamiau žr. Oksana Viničenko, „Rusėnų tapatybės, arba meldžiantis už sielas“, in: Vadimas Adadurovas, op. cit., p. 129–135.

Panašiai elgtasi ir stačiatikių. Prasidėjus transformacijoms kai kurie stačiatikybei ištikimi pasauliečiai, ko gero, laikydamiesi ankstesnės tradicijos, ir toliau užrašydavo lėšų jau unitiškam Švč. Trejybės vienuolynui. Tiesa, nuo XVII a. antro ketvirčio šis vienuolynas jau asocijavosi vien tik su unija ir asmenys, sąmoningai palaikę Stačiatikių bažnyčią, dovanas pradėjo skirti išskirtinai stačiatikiškam Šv. Dvasios vienuolynui⁴²Ibid., р. 133. (il. 9, 10, 11) (↑).

Sprendžiant iš XVII a. testamentų, tuo metu Vilniaus unitai, nepaisant priešstatos, iš visų religinių bendruomenių visgi artimiausius ryšius palaikė su stačiatikiais. Tai gali būti aiškinama tuo, kad unitai buvo kilę iš tos pačios terpės kaip ir stačiatikiai, tad ir ribos tarp jų, ypač buitiniame lygmenyje, kurį laiką buvo gana sąlyginės. Konfesinių skirtumų dažnai būdavo nepaisoma renkantis krikštatėvius vaikui. Vilniuje buvo paplitusios ir tarpkonfesinės santuokos, kai sutuoktinis dažniausiai būdavo unitas, o žmona – stačiatikė. Tokiais atvejais, regis, elgtasi derinantis prie susiklosčiusios situacijos ir pasirenkant pragmatinius sprendimus, ypač kai kalbama apie miesto ekonominio ir socialinio elito atstovus ir omenyje turint 1666 m. įvykusius pokyčius⁴³Povilas Dikavičius, op. cit., р. 49; Wilnianie. Żywoty siedemnastowieczne (serija: Bibliotheca Europae Orientalis, t. 32), sud. David Frick, Warszawa: Przegląd Wschodni, 2008, p. XXII; David Frick, Kith, Kin, and Neighbors…, p. 212..

Dar vienas tokių situacinių sprendimų pavyzdys susijęs su 1655–1661 m., kai Vilnius buvo užimtas Maskvos kariuomenės. 1657 m. caro Aleksejaus Michailovičiaus įsakas skelbė, kad visi unitai turi būti išvaryti iš miesto. Unitai turėjo pasirinkimą – išvykti arba atsiversti į stačiatikybę. Jei pasikliautume šaltiniais, 1658 m. carui pranešta, kad vilniečiai unitai gana palankiai priėmė perkrikštijimo idėją, ir kaip įrodymas pridėtas tai sutinkančių padaryti unitų sąrašas: jame buvo 20 vilniečių šeimų su tarnais, be vyrų gyvenusių moterų ir kelių našlių pavardės. Ceremonija turėjo įvykti stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyne⁴⁴Ирина Герасимова, op. cit., p. 134–136.. Dėl patikimų šaltinių stokos sunku paaiškinti, koks buvo perkrikštijimo poveikis ir koks buvo „naujai atsivertusių“ rusėnų likimas po miesto išlaisvinimo.

XVII ir XVIII a. sandūroje Unitų bažnyčiai LDK akivaizdų poveikį pradėjo daryti lenkiška ir lotyniška kultūros, nors unitų ir siekta puoselėti savo rusėniškas tradicijas. „Sarmatiškoji“ Abiejų Tautų Respublikos visuomenė buvo ta realija, kurioje gyvavo ir teko veikti aukščiausiai unitų dvasinei vadovybei, o tai darė poveikį ir visai unitų bendruomenei⁴⁵Andrzej Gil, Rusini w Rzeczypospolitej Wielu Narodów i ich obecność w tradycji Wielkiego Księstwa Litewskiego – problem historyczny czy czynnik tworzący współczesność?, prieiga internetu: www.iesw.lublin.pl/projekty/pliki/IESW-121-02-07.pdf, žiūrėta: 2020 05 05. (il. 12, 13).

XVIII a. mieste veikusiame vieninteliame stačiatikių vienuolyne buvo tik 9 vienuoliai. Kišantis Rusijos imperijai ir įsitvirtinant Radomo konfederacijai (1767–1768) stačiatikiams buvo garantuotos tikėjimo, spaudos ir pareigų gavimo laisvės, nors Katalikų bažnyčiai pripažintas vyraujantis vaidmuo. 1791 ir 1792 m. vėl sugrįžta prie stačiatikių teisių užtikrinimo klausimo, kas liudijo katalikų ir unitų hierarchijos pasipriešinimą tokioms laisvėms⁴⁶Maria Barbara Topolska, „Urszula Anna Pawluczuk, Osiemnastowieczne Wilno. Miasto wielu religii i narodów, Białystok, 2015…“: [recenzija], Białostockie Teki Historyczne, 2017, t. 15, p. 279.. 1791 m. 30 000 gyventojų turėjusiame Vilniuje 60 proc. sudarė katalikai, 35 proc. – žydai (judėjai), 3 proc. – protestantai ir tik 1 proc. – unitai⁴⁷Urszula Anna Pawluczuk, Osiemnastowieczne Wilno. Miasto wielu religii i narodów, Białystok: Wydawnictwo i Drukarnia Libra, 2015, p. 97..

Unitų bažnyčios likvidavimo metais (1839) Rusijos imperijai priklausančiame Vilniuje iš 36 000 gyventojų unitų buvo kiek mažiau nei 300⁴⁸Ihoris Skočiliasas, „Vienuolių bendruomenė Vilniaus viešojoje erdvėje“, in: Vadimas Adadurovas, op. cit., p. 15. (↑).
 

Tetiana Hoško