Vilniaus Švč. Trejybės ansamblis. Praeitis

Konstantinas Ostrogiškis (apie 1460–1530), kunigaikštis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas (1497–1500, 1507–1530), Voluinės žemės maršalka (1507–1530), Vilniaus kaštelionas (1511–1522) ir Trakų vaivada (1522–1530), buvo vienas įtakingiausių XVI a. pirmos pusės LDK politikų (il. 1). Jo politinė karjera klostėsi Kazimiero Jogailaičio (1440–1492) ir jo sūnų Aleksandro (1492–1506) bei Žygimanto Senojo (1506–1548) valdymo metais. Pastarasis itin vertindamas didžiojo etmono karinius gebėjimus ir pergales mūšio lauke net ryžosi apeiti LDK teisinius apribojimus: stačiatikiui leido patekti į valdantįjį elitą, tapti Ponų Tarybos nariu.

Kunigaikščio biografijoje galima išskirti kelis etapus. Ankstyvuoju jo karjeros laikotarpiu svarbią vietą užėmė Vilnius, o tiksliau valdovo dvaras šiame mieste. Nuo 1486 m. ilgiau ar trumpiau būdamas valdovo dvare jis dalyvavo valdovų teismų ir Vilniaus Seimų darbe, kituose politiniuose LDK ar valdovų šeimos reikaluose, turėjo galimybę užtarti sau artimus žmones¹Raimonda Ragauskienė, „Konstantino Ostrogiškio karjera Aleksandro Jogailaičio dvare“, in: Kunigaikščiai Ostrogiškiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016, p. 25.. 1495 m. Ostrogiškis kartu su kitais LDK elito nariais atlydėjo į Vilnių būsimą LDK valdovę Maskvos didžiąją kunigaikštytę Eleną (il. 2). 1497 m. jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu. Ostrogiškio karjeros šuolius tada nutraukė 1500 m. mūšis prie Vedrošos, kai buvo skaudžiai pralaimėta Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenei, o pats didysis etmonas pateko į maskvėnų nelaisvę.

Ostrogiškis į LDK grįžo 1507 m. ir valdovo vėl buvo paskirtas didžiuoju etmonu. Nuo tada kunigaikštis daug laiko praleido kovodamas su Krymo totoriais ir maskvėnais, pasiekė gausių ir reikšmingų pergalių, išgarsinusių jo vardą ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir plačiau Europoje. Jam priskiriama keliasdešimt pergalių ir tik keli pralaimėjimai: istoriografijoje skirtingai nurodoma, kad jis buvo „64 mūšių nugalėtojas“ ir tik „6 kartus patyręs nesėkmę“ ar kad „vadovavo 33 mūšiams, iš kurių pralaimėjo tik du“²Władysław Pociecha, Królowa Bona, 1494–1557. Czasy i ludzie odrodzenia, t. 3, Poznań: Poznańskie Towarzystwo Przyjaciół Nauk, 1958, p. 94; Darius Baronas, „Konstantinas Ostrogiškis – vienas geriausių karvedžių“, Veidas, 2007, t. 9..

Atskiro dėmesio verta 1514 m. pergalė mūšyje prie Oršos (il. 3, 4). Šios kautynės laikomos vienu didžiausių to meto mūšių Vidurio ir Rytų Europoje, buvo gausiai aprašytos metraščiuose, pavaizduotos grožinėje literatūroje ir dailės kūriniuose. Istoriografijoje šis mūšis kartais pavadinamas Didžiuoju mūšiu arba Žalgiriu Rytuose, o Ostrogiškiui jis pelnė Rusios arba Lietuvos Scipiono vardą, prilyginantį vienam žymiausių Romos karvedžių, Hanibalo ir Kartaginos nugalėtojui Scipionui Afrikiečiui³Ludwik Kolankowski, Polska Jagiellonów: Dzieje polityczne, Olsztyn: Oficyna Warmińska, 1991, p. 129; Alfredas Bumblauskas, Genutė Kirkienė, „Ostrogiškiai tarp Vilniaus, Ostrogo ir Kijevo“, in: Kunigaikščiai Ostrogiškiai…, p. 8.. Lietuvos sėkmė šiame mūšyje šiandien aiškinama karybos naujove: pirmą kartą istorijoje buvo panaudota artilerijos pasala⁴ Oleg Dziarnovič, „1514 metų Oršos mūšis ir Konstantinas Ostrogiškis“, in: Kunigaikščiai Ostrogiškiai…, p. 76–77.. Po mūšio paplito nuostata, kad Maskva atvirame mūšio lauke negali prilygti Lietuvai. Ši pergalė iš tiesų pakeitė LDK–Maskvos karo eigą: nors neseniai prarasto Smolensko taip ir nepavyko atsiimti, LDK tuo metu sukliudė Maskvos „rusų žemių rinkimo“ politikai. Tarp LDK ir Maskvos kuriam laikui nusistovėjo jėgų pusiausvyra. Dar viena pergalės prie Oršos pasekmė – ji tam tikra prasme konsolidavo LDK visuomenę. Pergalė pelnyta vadovaujant stačiatikiui, todėl ja didžiavosi ir katalikai, ir stačiatikiai.

Pergale pasinaudota ir sprendžiant kitus tarptautinius klausimus. Žiniai apie didįjį LDK laimėjimą pasklidus po Europą Šventosios Romos imperatorius Maksimiljonas I nutraukė sąjungą su Maskva ir 1515 m. Vienoje su Žygimantu Senuoju pasirašė taikos sutartį⁵V. Daugirdaitė-Sruogienė, „Kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis ir Oršos mūšis 1514 metais“, Karys, 1955, t. 10, p. 294.. Tuo prisidėta prie besiformuojančios Maskvos ir Habsburgų koalicijos prieš Jogailaičius suardymo. Keli žymesni belaisviai buvo išsiuntinėti į Europos valdovų dvarus (Budapeštą, Veneciją), taip maskvėnus parodant kaip egzotiką, o Lenkiją ir Lietuvą pristatant kaip Europos forpostą prieš „schizmatikus“.

Kunigaikščiui priklausė apie 100 miestų ir 1300 kaimų⁶Raimonda Ragauskienė, „Konstantino Ostrogiškio turtas ir religinė mecenatystė Lietuvoje“, in: Kunigaikščiai Ostrogiškiai…, p. 85., kurie daugiausia telkėsi aplink Ostrogą Voluinėje. Jis taip pat buvo įsigijęs ir mūrnamį Vilniuje. Sprendžiant iš LDK kariuomenės surašymo, 1528–1529 m. Ostrogiškis įsitvirtino turtingiausių LDK didikų penketuke (išruošdavo 426 žirgus)⁷Литовская Метрика, sk. 1, d. 3: Книги Публичных дел. Переписи Литовского войска (serija: Русская историческая библиотека, t. 33), Петроград: Императорская Археографическая комиссия, 1915, kol. 8.. Nemažą jo turtų dalį sudarė valdovo apdovanojimai už karines pergales ir atlygis už karo metu patirtas išlaidas.

Daugelis Ostrogiškio politinei karjerai svarbių sprendimų buvo priimta Vilniuje. Čia jis karjerą pradėjo 1497 m. gaudamas LDK didžiojo etmono pareigas, netrukus gavo valdyti Braclavo, Vinicos ir Zvenigorodo seniūnijas, 1511 m. tapo Vilniaus kaštelionu, o 1522 m. – Trakų vaivada. Įvertindamas ypatingus Ostrogiškio karinius nuopelnus valdovas pakeitė sėdėjimo vietų tvarką Ponų Taryboje ir suteikė LDK didžiajam etmonui ir Trakų vaivadai pirmąją vietą tarp pasauliečių (aplenkiant Vilniaus vaivadą) bei teisę naudoti raudono vaško antspaudą. LDK sostinėje sprendėsi ir 1522 m. įsižiebęs didiko konfliktas su Vilniaus vaivada Albertu Goštautu dėl valdžios, politinių ambicijų ir valstybės ateities. Ostrogiškis tada linko prie unijos su Lenkija ir nepritarė LDK ponų siektam didesnio Lietuvos savarankiškumo planui. Tačiau didžiojo etmono pozicija dėl unijos kito. Kai šalyje stabilizavosi politinė padėtis, Ostrogiškis, atrodo, ėmė suvokti padidėjusį Lietuvos svorį personalinėje unijoje su Lenkija. Dėl to jis prisiekė Žygimantui Augustui kaip Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir 1529 m. dalyvavo jo vainikavimo iškilmėse Vilniuje. Tais pačiais metais Vilniaus Seime kartu su kitais didikas priėmė Pirmąjį Lietuvos Statutą, kuriame buvo ir straipsnis, draudžiantis užsieniečiams įsigyti žemių ir eiti pareigas LDK.

Ostrogiškio išskirtinumas atsiskleisdavo net ir patyrus pralaimėjimų. 1500 m. patekęs į Maskvos nelaisvę nepasidavė jos valdovų vilionėms. Kilęs iš Ukrainos žemių, kaip ir Maskvos valdovai genealogiškai priklausantis tiems patiems Riurikaičiams, būdamas ištikimas stačiatikis, Ostrogiškis geriau nei kas kitas būtų tikęs „rusų žemių rinkimo“ politikai. Tačiau Ostrogiškio tai nesuviliojo ir 1507 m. jis pabėgo iš nelaisvės, grįžo į LDK, tuo tarsi parodydamas, kas yra jo tikroji tėvynė. Toks jo pasirinkimas tapo simboliniu, liudijusiu, kad Maskvos ir Kijevo Rusios keliai išsiskyrė. Ir svarbiausias vaidmuo šių dviejų Rusių atsiskyrimo istorijoje ir padedant pagrindą savarankiškam Baltarusijos ir Ukrainos istoriniam vaidmeniui ateityje teko LDK ir Vilniui (il. 5) (↑).

Genutė Kirkienė